Trys citatos iš Eric Pearl knygos „Reconnection"

Dauguma gydymo technikų, kurios buvo veiksmingos preityje, veikia ir šiandieną. Tačiau mes patys jau esame kitokie, tad senų technikų jau negana arba jos tiesiog nėra tinkamos. Anksčiau prie vežimų, kuriuos traukdavo arkliai, tvirtindavo žibalines lempas ir jos puikiai tiko keliui apšviesti, tačiau jeigu tokią lempą pritvirtintumėte prie automobilio, ji būtų ne vietoje. Pavyzdžiui, kai kurios senos (energetinio) gydymo technikos reikalauja specialių ritualų, kuriuos turi atlikti ir gydūnas, ir pacientas - naujų dažinių kontekste tai yra nepriimtina ir nereikalinga.
Šiuolaikinio gydūno tikslas yra kitoks, nei buvo praeityje. Šiandien gydūnas turi priimti Visatos vibracijas. Toks yra jo pagrindinis tikslas. Siekdamas to tikslo, gydūnas įvaldo tam tikras technikas, bet tai - dar ne viskas, ko jam reikia. Įsivaizduokite, kad stovite ilgų laiptų apačije. O jūsų tikslas - išmokti priimti Visatos vibracoijas - laukia pačiame laiptų višuje. Ant pirmųjų laiptelių yra gydymo technikos. Jūs jas įvaldote, gal net tampate mokytojais. Jūs vertinate gydymo technikas. Tai gerai. Tačiau neįsikabinkite į jas. Tegul jos netampa jūsų gyvenimo centru.
.....
Kiekvieną kartą, kai ištiesiame ranką į namų vaistinėlę ir paimame iš ten tabletę ar buteliuką lašų, mes tarsi patvirtiname patys sau, kad esame labai trapūs, lengvai pažeidžiami ir kad mums būtina išorės pagalba. Kalbant simboliškai, žmogus tampa priklausomas nuo lagamino, kuriame sudėta daugybė materialių dalykų. Be jų žmogus savo egzistencijos neįsivaizduoja.
Atėjo laikas suprasti, kad viskas, ko mums reikia, yra mūsų viduje. Mes esame šviesa. Tegul mūsų kūnus valdo ta pati išmintis, kuri juos sukūrė.
Gydūno ego
Mums ego duotas ne tam, kad jį numarintume badu. Turime savo ego subalansuoti ir įvaldyti. Labai dažnai ego atspindi mūsų tapatybę ir skatina pajusti savo atskirumą, o tai, savo ruožtu, leidžia mums funkcionuoti šiame būties lygmenyje. Žmonės sunkiai supranta, kad iš tikrųjų atskirties nėra ir kad visi mes esame viena. Kita vertus, jeigu mes visa tai suprastume, neturėtume galimybės patirti gyvenimo pamokų. Dabar tas pamokas patiria ego suteikta tapatybė, kuri yra Aš (aš mokausi). Arba galima pasakyti, kad ego yra tarsi langas, pro kurį kiekvienas mūsų žiūri į pasaulį ir mato tam tikrą nedidelę jo dalį. Kuo daugiau pamokų išmokstame, tuo didesnis tampa langas. O kai galų gale ego nelieka, išvystame visą vaizdą. Tai yra atlygis už išmoktas pamokas.
Bet kol kas ego mus riboja. Ego riboja ir gydūno darbą. Todėl gydūnui dažnai būna nelengva prisiminti, koks yra tikrasis jo vaidmuo gydymo procese.
Dažnai būna taip, kad pacientas, sulaukęs teigiamo gydymo rezultato, džiaugsmingai paskelbia, jog jį išgydė gydūnas, o gydūnas susigundo patikėti, esą, tikrai išgydė jis. Taip elgtis nereikia. Jei gydūnas nuopelnus už paciento išgijimą prisiima sau, jis padarys didelę klaidą. Dar didesnė klaida bus padaryta tada, kai gydūnas taip pasielgs antrą kartą, paskui trečią ir taip toliau. Klaida didės. Jo ego įtikės, jog jis gali gydyti. Tačiau kai tik bent vienas pacientas nepajus pagerėjimo, gydūnas pasijaus žlugęs. Nes jeigu jis prisiima sau nuopelnus už paciento išgijimą, tai drauge prisiima ir atsakomybę už visas gydymo nesėkmes. Taigi, kuo labiau gydūnas įtiki savo galimybėmis, tuo skaudesnis būna jo nusivylimas.
Ego taip pat trukdo mums priimti bei vertinti dalykus tokius, kokie jie yra. Dažnai atsitinka taip, kad mes norime padaryti juos geresnius. Tačiau tai ne tas pat, jei nuspręstume paauksuoti leliją. Mes nesuvokiame, kad ji taip pat yra tobula. Nieko prie jos pridėti neįmanoma. Bandymas tai padaryti jos tobulumą tik sumenkina, bet ego tokius bandymus labai mėgsta.
Ego verčia mus būti įvykių dalyviais. Kai ego dalyvauja įvykiuose ir įtiki, kad gali daryti įtaką jų eigai, jis pasijunta svarbus. Dar svarbesnis ego jaučiasi tada, kai tokias jo galimybes pripažįsta kiti žmonės. Ego tampa pranašesnis už juos, įgyja teisę mokyti ir žarstyti patarimus. Tada gydūno ego taip išsipučia, kad jis net nepajunta, kokią didelę atsakomybę yra užsikrovęs ant savo pečių.
Yra dar vienas gydūno veiklos aspektas, kurį valdo ego. Tai polinkis į altruizmą, nesavanaudiškas noras padėti pacientui. Paklausite, ar tai tikrai negerai? Kai pacientas pasveiksta, ego pasijaučia pamalonintas. Tačiau kartais, po kiek laiko, tas pat pacientas suserga vėl, jo liga atsinaujina. Ir štai po kelių savaičių ar mėnesių jis vėl kreipiasi į gydūną. Šis vėl jį išgydo. Bet pacientas vėl pasijunta blogai ir po mėnesio ar dviejų eilinį kartą praveria gydūno kabineto duris. Kaip jaučiasi gydūno ego? Žinoma, jis nėra patenkintas, kad gydymo rezultatai neilgalaikiai. Kita vertus, ego džiūgauja, kad jis daro gerą darbą ir rūpinasi pacientu. Taip jausdamasis ego stiprėja, pučiasi. Gydūnas pamiršta, kad jo paskirtis kitokia. Jis turi tik pašalinti vidinius blokus, kurie trukdo pacientui priimti gydomąją energiją. Tegul gydūnas tai padaro vieną ar du kartus. Jis neturi pasiduoti ego raginimui vesti pacientą per gydymą. Pacientas pats turi prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Todėl aš vis primenu, kad mes iš tikrųjų nesame gydūnai. Gydūnas - tik viena trinarės gydymo lygties dalis. Kitas dvi dalis sudaro pacientas ir Dievas. Kai vidinis gydūno Dievas susitinka su vidiniu paciento Dievu, pradeda vykti nuostabūs dalykai. Ši lygtis atspindi trijų dėmenų galią ir jų vienybę. Kodėl vienas iš narių yra gydūnas? Ar tam, kad padėtų pacientui? Tikriausia, yra ir kitų tikslų. Manau, jis taip pat padeda ir sau. Tai reiškia, kad gydūnas, gydydamas kitą žmogų, gydosi pats.
citata iš
Eric Pearl, „Reconnection"
www.thereconnection.com