Radau archyve 2006 m. paskaitos „Šviesos namuose" konspektą. Praėjo beveik 9 metai. Kaip greitai bėga laikas .....................
Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, i ką panaši Dangaus karalyste. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. (Tomo Evangelija, 20)

“Mes galime visiškai ignoruoti objektyvią tikrovę, todėl, kad mūsų supratimas apie pasaulį leidžia manyti, kad jį neegzistuoja”, kažkada sakė Anglijos fizikas David Joseph Bohm. Formalus, tačiau šiek tiek prie žmonių kalbos priartintas dekoherencijos apibrėžimas skamba taip: tai procesas, kurio metu sistema praranda kvantines savybes ir pereina iš superpozicinės kvantinės būsenos į mišrią. Toks procesas vyksta, kai sistema ima sąveikauti su ja supančia aplinka. Šios sąveikos metu, pirminė kvantinė būsena kinta į mišrią, kol kūnai netampa klasikiniais matomais objektais.

Mes pamiršome Dievo kalbą, kurią Jis davė žmonijai. Kažkada labai senai, kai Pasaulis dar tik buvo kuriamas, Viešpats atskleidė žmogui visas paslaptis kaip valdoma Visata. Kitaip negalėjo būti, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1-27.). Tam, kad būtume kvantiniais stebėtojais, Viešpaties vietininkais žemėje, pakanka vieno - vadinti daiktus savo vardais ta kalba, kurią Jis mus davė Pradžių Pradžioje, kuria Jis pats buvo pavadinęs Savo kūrinius. “Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius” (Pr 11-1).

Gyvybė - tai milžiniška uždara kvantinė sistema, kurios viduj „verda“ klasikiniai procesai. Ji yra numačiusi visus įmanomus pagrindinius ir atsarginius vystymosi scenarijus. Apie viską pagalvota, netgi apie gerą kainą. Nors ir turime formalią pasirinkimo laisvę, jos nėra, neesame visiškai laisvi, nes Dievas (mes patys) parenkame (pasirenkame) tuos scenarijus, kuriuos dėl savo aklumo turime patirti tam, kad grįžtume Namo, Vienybės link. Taip Dievas žaidžia pats su savimi.

Klasikinė mechanika aprašo tikrovę, kaip objektyvią, esančią “už mūsų”, egzistuojančią ir veikiančią nepriklausomai nuo mūsų valios ir evoliucionuojančią pagal vienus ar kitus deterministinius dėsnius. Mažesni objektai, susijungdami su kitais cheminių reakcijų ir mechaninių sąsajų dėka, formuoja žymiai sudėtingesnius klasikinius tikrovės daiktus. Klasikinis požiūris mums taip pat nuolat primena, jog mūsų kūnas ir smegenys yra tik šio mechaninio pasaulio sudėtinė dalis, o mes, lygiai taip pat, kaip ir visi daiktai aplinkui, irgi paklūstame deterministiniams dėsniams.

Ištrauka iš paskaitos Kaune "Energetinis vampyravimas", 2014 m. rugsėjis.Silpną vampyraujantį žmogų visada lengva atpažinti iš kalbos. Jis būna nuskriaustas, dejuoja, aimanuoja, vaidina pasaulio sąžinę, viską žinantį, nuskriaustą teisuolį, kuris tik vienintelis suvokia kaip viskas turi būti, o kiti, jo nuomone, daro viską neteisingai ir skaudina Dievą.

Ištrauka iš paskaitos Kaune "Energetinis vampyravimas" (2014 m., rugsėjis)Pastaruoju metu daug girdime apie smurtą artimoje aplinkoje. Valstybė netgi išleido įstatymus, pagal kuriuos baudžiami tie, kurie smurtauja prieš savo sutuoktinius ar vaikus. Tačiau fizinis ar psichologinis smurtas tai tik pasekmė. Kur kas svarbesnės yra priežastys, susijusios su plika akimi nematomu energetinio smurtu.

Ištrauka iš paskaitos: "Kaip atgauti energiją....."Žmonės, kurie mus supa – mūsų aplinkos dalis, kuriai mes apskritai reiškiame daug pretenzijų.

Ištrauka iš paskaitos "Kaip susigrąžinti energiją ....".............
Kas yra gyvybinė energija?
Tai mūsų potencialas, kuris duodamas kiekvienam vos gimus. Ir jame yra tiek visko, kiek telpa pačioje Visatoje. Tačiau gyvendami įprastą žmogišką gyvenimą, netenkame kone 99 proc. tos energijos?

Tibetiečiių posakis: „Išmok mirti ir išmoksi gyventi“, mums gali pasirodyti nelogiškas, tačiau talpina visos paskaitos „Mirties Enigma“ esmę. Šiais laikais, kai viskas yra beveik žinoma, kai yra pretenduojama atskleisti Visatos atsiradimo paslaptis, toks paprastas, kasdieninis ir natūralus procesas kaip Mirtis, lieka mūsų pažinimo šešėlyje.
Apsiribodami kieno nors trumpu paaiškinimu, ignoruodami šio fenomeno gilią prasmę, gyvename iliuzijoje, kad tai niekada mūsų nepalies. Tikimės, kad saulė niekada nenusileis ir vakaras mus užklumpa nepasiruošusius.