Atėjo metas parašyti apie tai, kokia informacija akašose tvyro apie 2018 metus. Bet šį kartą iškilo klausimas: o kokia prasmė? Prognozes sudarinėju jau kokius 7 metus. Tradicija yra tradicija. Ją reikia tęsti. Tik šis darbas kasmet darosi sudėtingesnis. Vienokia ar kitokia informacija visada ateina, ją visada pasiseka iššifruoti. Kartais tas prognozes papildau praėjus savaitei ar net mėnesiui. Tačiau kad ir kiek besistengtum, vis viena lieka daug nežinomųjų. Ir jų kasmet vis daugėja. Anksčiau į juos nekreipdavau dėmesio.

Reiktų pasidalinti dar viena idėja. Tema apie tai, ką slepia mūsų genai, ką mes iš tikrųjų sugebame ir kas nuo mūsų yra nuslėpta. Tai – apie mūsų realųjį AŠ. Mes galime daug daugiau negu sugebame, negu žinome, kad sugebame. Tik reikia atverti dar vieną langinę į tikrą, archontų-dievų nesuklastotą pasaulį bei atlikti genetinį eksperimentą su pačiu savimi. Tai mes dabar ir padartysime. Bet prieš tai – anonsas. Šio post‘o pabaigoje Jūsų laukia siurprizas. Tai yra susitikimo su skaitytojais įrašas. Renginys vyko 2017 m.

„Pasaulis telpa garstyčios grūde“, - bent jau taip skelbia krikščionių evangelija. Tą pačią tiesą atkartoja ir šiuolaikinė kvantinė fizika: „taškas“ (fragmentas) atkartoja visumą. Pagrindinis žmogaus iššūkis, gyvenant šioje dirbtinio intelektro programoje – taip vadinamoje „žemiškoje tikrovėje“ – individo ir aplinkos konfliktas bei harmonija. Individas atkartoja aplikos energiją ir atvirkščiai. Bent jau taip turėtų būti. Bet ar taip yra? Realiame gyvenime su aplinkos harmonija net nesusiduriame. Ją nebent randame gamtoje, bet tik ne socialinėje aplinkoje.

Labai sudėtinga pradėti straipsnį, kuris nežinia kuo baigsis. Ir iš viso, šis serialas nebuvo suplanuotas, gimė spontaniškai, kaip koks grybas po lietaus, kaip reakcija į kažką, ko nesupratau. Tiesiog jaučiau kažkokį keistą vedimą išdėstyti ant popieriaus tai, kas susikaipė ir per paskutinius metus ir per 50 metų. Kai kas sako, kad kalbuosi su pakylėtosiomis būtybėmis. Ne, aš nesikalbu su palykėtosiomis būtybėmis. Aš visiškai su būtybėmis nesišneku. Aš tokių net nepažįstu. Archontai, su kuriais teko turėti reikalų – nėra pakylėtosios būtybės. Tai yra velniai. Karmos valdovai yra demonai.

Kai prisilieti prie labai gilių pasaulėkūros dalykų, negali toliau į pasaulį žiūrėti tomis pačiomis akimis. Taip pat ir pasaulis nebegali į tave žiūrėti tomis pačiomis akimis. Ateina laikas, kai akių tiesiog nematai, pastebi tik apgaulei skirtą makiažą, kuris iš pradžių šokiruoja, paskui erzina, kol galų gale tai priimi kaip patirtį ir atiduoti. Po to savęs klausi, ar man to reikėjo? Ką man ta patirtis duoda? Ar aš nuo to tampu gudresnis, išmintingesnis? Greičiau išauga storesnė oda ir tiek. Proto daugiau neatsiranda. Ir kam tas protas? Kiek besimokytum, įveikus vietą iššūkį gimsta kitas.

Kažkas labai keisto vyksta ore. Nuo 2017 metų rugsėjo paskutinės savaitės, po to, kai Ameriką ir Europą užtvindė anomalinės stichijos, kelioms savaitėms dangus tapo stebėtinai giedras. Nesimatė jokių cheminių lėktuvų, jokių chemtrailų. Po to vėl pradėjo plaukti anomaliniai Atlanto ciklonai. Šiandien, 2017 m. spalio 6 d. Lietuvos pajūrio regione dangus giedras. Jame vėl – jokio chemtrailo. Anksčiau tokių kraštutinumų nebūdavo. Dangų chemikalais tręšdavo stabiliai. Kas dabar atsitiko? Chaosas? Juodieji biudžetai baigėsi?

2017 metų rugpjūčio 21 d. daugelis šviesos darbuotojų bei geros valios žmonių meditavo su intencija pakylėti Žemę, išvalyti ją nuo gniuždymo sistemos. Priežastys, kodėl buvo organizuojama ši meditacija – labai rimtos. Daugelis dirbančiųjų šviesos pusėje per pastaruosius kelis metus ar mėnesius buvo patyrę nuožmius sitemos puolimus. Jaučiasi veržlių veržimo tendencijos beveik visose viešojo gyvenimo srityse. Jei to nebūtume padarę, gal dar 2017 metų rudenį būtų sukeltas WW3, o daugelis mūsų – sunaikinti po vieną.

Paskutiniai keli „Kvantinės magijos“ straipsniai iš serijos „Žemė kaip sielų gaudyklė“ nepraėjo be pasekmių. Atrodo, kas gi čia tokio, kažkokio vienišiaus blogerio astralinės kelionės. Tūlas prašalaitis pasakytų: niekm ši keista informacija neturėtų užkliūti, nes svetainės skaitomumas, pagal „google analytics“ nėra labai didelis, kad atskleistos žinios ar idėjos darytų ženklią įtaką sociumo raidai. Tačiau ilgametė žurnalistinė praktika kužda, jog man pavyksta rasti būtent tą informaciją, kuri po kelių metų bus plačiojoje visuomenėje „ant balgos“.

Kiekvieno žmogaus gyvenime artėja ta diena, kai pradedi abejoti visuo tuo, kas patenka į vidų per 5 pagrindines jusles, o tai kas ateina iš vidinių pasaulių - atrodo labai rimta. Žmogaus fizinis kūnas – geriausias konteineris sielai. Dėl to nėra prasmės ginčytis. Pats žmogus yra šventa, dieviška būtybė, įsikūnijusi dieviška kurianti meilė - Sofija. Tačiau Žemė – ta vieta, kur žmogui labiausiai nepasisekė. Ne tik normaliam žmogui, žiūrint į dabartinį socialinį gyvenimą planetoje, plaukai šiaušiasi, bet ir dažnai padoresnei reptilijai žvynai nuslenka. Ką darysi, turim ką turim.

Kaip aš atsiradau Žemėje? Tai kalėjimo vardas. Planeta turi kitą - tikrą vardą Gaja. Tačiau pradėkime nuo Žemės. Pasakojimas apie kelią į Žemę vyskta ne linijinėje logikoje, laikas čia matuojamas kitaip, todėl pasitelkime vaizduotę ir pasinerkime triušio olą. Įvykiai nėra išgalvoti, tai sapnų, meditacijų bei astralinių kelionių patirtis. Ko prašiau, tą ir gavau. Filmas buvo parodytas maždaug toks.Pirmas vaizdas, kurį pamačiau pirmą kartą atvėręs akis Vilniaus Pirmoje Tarybinėje ligoninėje buvo traumuojantis. Tai vieta, kurioje baisiai šalta ir žiauriai skauda.