Veidrodinė diagnostika. III dalis

Antroje dalyje kalbėjome apie dvasinio gijimo stadijas. Taigi, kokios tos stadijos? Procesą suskirsčiau į tris dalis. Nors iš esmės jų yra daugiau, priklausomai nuo žmogaus. Ar mes viską žinome apie tuos procesus? Ar mokame tinkamai su savimi pasikalbėti ir rasti teisingus atsakymus: ar judame, ar niekur nejudame? Tos trys stadijos vyksta viena paskui kitą, paskui vėl kartojasi. Ir kas svarbiausia – tas banguojantis procesas absoliučiai nenuspėjamas.

Taigi, žmogus ateina pas gydovą, dvasinį mokytoją. Įvyksta seansas. Technologinė pusė čia nėra svarbi. Tai gali būti Kvantinis gydymas, REIKI, TETA gydymas, bet kas. Pirmoji stadija – visiška palaima. Atsikratom parazitų, vampyrų ir kitokių interferencijų. Susitvarko tiek vidiniai, tiek išoriniai energijų srautai. Visa tai koreguoja tiek fizinio, tiek ir subtiliųjų kūnų sveikatą. Labai palengvėja. Gyvenimas tampa gražus. Grįžtame namo laimingi, kupini idėjų kaip toliau gyvensime, ką darysime. Važiuojame namo po seanso, kuriame planus kaip padėti kitiems. Viskas labai gražu iki tam tikros ribos.

Tarpdury jus sutinka sutuoktinis, sutuoktinė, viršininkas, kvailas kolega ir .... nugesina. Jie tiesiog ginasi nuo jūsų ir smarkiai išsikrauna, išlieja tulžį, per sarkazmą, kritiką, abejones, patyčias, kad apgintų save ir, kad grįžtumėte į normą. Kuo greičiau. Paskui vieni prie kitų prisitaikome, susitaikome. Praeina mėnuo ar du. O gal metai. Jie perima mūsų naujus virpesius, o mes – jų. Apsikeičiame. Taip sistemos stabilizuojasi. Tačiau to pasekmėje problemos iš dalies atsinaujina. Tik iš dalies! Jūs vėl ateinate pas gydovą. O jis jums ir sako: „brangusis, juk viskas gerai, tiesiog sureikšminote smulkmenas“. Tada galvojame: „mulkis ir šarlatanas tas gydovas, nes išdūrė“. Ar taip yra iš tiesų? Pirmiausia ką reikia tokiu atveju daryti? Ogi nustoti kaltinti save, aplinką ir gydovus. Tiesiog suveikė dėsniai, kurių mes nežinome. O tie dėsniai kvantiniai, ne mechaniniai, apie kuriuos nei mokykloje, nei universitete niekas nekalbėjo. Todėl apie juos nieko nežinome. Konkrečiai apie tuos dėsnius šioje publikacijoje labai plačiai nekalbėsiu. Jau daug straipsnių apie tai parašiau, daug paskaitų bei seminarų pravedžiau.

Tačiau iš viso to žinių pluošto šiandien reikia žinoti štai ką. Tai labai svarbu. Ir tai dėstau iš asmeninės bioenergetiko ir gydovo patirties. Dėl manęs tai neginčijamas mokslinis faktas, nes 100 kartų tuo įsitikinau. Esmė ta, jog žmonės nori stebuklo, greito išgijimo. Nekantrumas - labai rimta kliūtis. Jie bėgte bėga nuo tos negatyvios būsenos į kurią pateko iki pirmo seanso, nes jau „važiuoja stogas“. Arba ieško atsakymų. Žmogus pirmą kartą gali kreiptis į gydovą, pavyzdžiui, dėl kepenų problemos. Jis gauna gydymą, bet energijos gydo ne tik kepenis, bet viską, tame tarpe ir priežastis. Po seanso jis neišvengiamai susidurs su naujais nusiurbimais, nes bendrauja su tais pačiais žmonėmis, kartoja tuos pačius scenarijus, galvoje gimsta tos pačios mintys ir reakcijos į situacijas. Todėl ir įvyksta būsenos atkritimas arba pablogėjimas. Gali atsinaujinti ligos, kurios mediciniškai buvo išgydytos. Jeigu yra lėtiniai procesai, jie būtinai tams ūmiais. Organizmas pradeda valytis. O tas valymasis būna labai sunkus ir skausmingas. Tie procesai iššaukia nemalonius išorinius faktorius. Bet svarbiausia, ką reikia žinoti, jog naujas šviesos potencialas (įgytas po pirmojo seanso), kitokia žmogaus energetika, nesikeičia (nors ir patiria tuos pačius nusiurbimus ar interferencijas), arba nežymiai sumažėja, lyginant su tuo pirmuoju kartu.

Kitaip tariant, jei po seanso praėjus tam tikrai laiko atkarpai reikalai pablogėja ir grįžtate atgal pas gydovą, tai nereiškia, jog grįžtate į tą būklę, kuri buvo prieš pirmąjį susitikimą su gydovu. Kartais būna tai, kad žmogus registruojasi į eilę ir jau iki gydovo kabineto slenksčio pradeda vykti gijimo procesas. Taip yra todėl, kad žmogus tiki, deda viltis, o tai savaime gydo.

Todėl seansų gali būti daug, o išgijimo procesas nenuspėjamas bei negrįžtamas, nors gali atrodyti, jog gyvenimas tik blogėja arba vėl blogėja. Tai yra neišvengiami etapai. Viskas vyksta švytuoklės principu, priklausomai nuo išsivalymo dinamikos. Diagnostine sistema mums tarnauja aplinka. Tai ir yra veidrodinė diagnostika. Pagal tai, kaip žmonės reaguoja į mūsų virpesius, sprendžiame, ar teisingai einame, ar apskritai kur nors einame? Blogiausia būtų, jei nebūtų jokios reakcijos. Tai reiškia, kad jūsų dvasinis darbas su savimi stovi vietoje. Galima su manimi ginčytis. Tačiau tokios išvados logiškai išplaukia ir daugiametės bioenergetinio darbo praktikos. Refleksavimui ir praktikų analizei skiriu pakankamai daug laiko, tik kitą sykį reikia viską aprašyti, nes užsimiršta. Tai šiandien ir darau, kad tos veiklos savianalizės neužsimirštų.

Ir dar vienas dalykas. Jeigu per daug tampame glostomi, liaupsinami ir tampame populiarūs visuomenėje – tai irgi yra tam tikras signalas. Ką jis reiškia? Vadinasi jūsų virpesiai mažai pasikeitė, tuo tarpu atsirišo liežuvis, kalbate daug bei įtikinamai. Taip turi būti. Tai irgi yra dvasinio gijimo simptomas. Tačiau to nepakanka, reikia eiti toliau. O kadangi aplinka pripratusi prie melo, jūs tiesiog organiškai į ją įsirašote. Taip daro daugelis rašytojų, tapytojų ir kitų meno žmonių, kurie ieško kitokių, netradicinių raiškos formų (nori išsiskirti), jas atranda ezoterikoje, tačiau vidumi (iš pradžių) nė kiek nesikeičia. Tai žmonės su ezoterine kauke, bet visiškai materialistiniu vidumi. Tokių mano seansuose buvo nemažai.

Deja, bet jiems labiau sekasi šioje visuomenėje išpopuliarėti. Su jais galima diskutuoti, jie apsiskaitę ir net tiki tais dalykais. Bet, kai reikalai ateina iki konkrečių veiksmų, pamatai, kad žmogus vidumi labai atsilikęs. Jis tiesiog dvasinius dalykus priima protu, o širdies tame nėra. Lietuvoje labai daug yra dvasinių mokytojų, gydovų ir kitokių šarlatanų, kurie būtent tokie. Jų vidus – sisteminis-parazitinis, bet kalba ir išorė – ezoterinė. Tokius labai mėgsta cituoti ir rodyti portalai, televizijos, jie turi daug draugų feisbūkuose. Tai rodo, kad žmogus yra ankstyvoje dvasinio vystymosi stadijoje. Jis yra pakeliui į esmę, bet reikia laiko ir patirčių, o tai ateina ne per vieną dieną.

Veidrodinė diagnostika. II dalis

Eikime toliau. Ką gi mums reiškia ta veidrodinė diagnostika? Kaip ir su kuo ji valgoma? Kaip vidiniai procesai atsispindi išorėje? Ar visada jie atsispindi? Kaip veikia proto šablonai, iškreipiantys tą vaizdą? Kokios matricinės programos padaro tuos asmeninius veidrodžius iškreiptus? Kaip mes galime komunikavimą su kita veidrodžio puse pakreipti savo naudai, t.y. dvasinio augimo poreikiams? Ankstesnėje dalyje mes kalbėjome, jog tai indikatoriai. Dabar pakalbėkime apie vieną modelį, kuris labiausiai trukdo suvokti teisingą vaizdą.

Bėda ta, kad mūsų, kaip populiacijos kolektyvinėje programoje yra vienas bjaurus modelis. Labai bjaurus: mes norom nenorim siekiame atsikratyti bet ko, kas trukdo gyvybės išlikimui čia ir dabar. Kas tai yra? Tai kūno, senųjų, reptilinių smegenų programa. Kaip ji veikia? Kai pajaučiame, jog akiratyje atsiranda kokie nors marginaliniai elementai, kurie kelia grėsmę „nusistovėjusiai reikalų tvarkai“, įsijungia gynyba. Ta gynyba gali pasireikšti kaip faktų ignoravimas, kaip stresas, agresija ir netgi labai stipri agresija. Ir tas instinktas išlaikyti esamą status-q bet kokia kaina, nepriklauso nuo suvokimo, ar tie reikalai blogi, ar geri, ar naudingi, ar nenaudingi. Tiesiog žmonių bendruomenės bet kokių netikėtų permainų atžvilgiu yra labai inertiškos. Ir tai nėra mano sugalvota idėja. Tai mokslinis faktas.

Kalba ritasi apie bet kokius „išsišokėlius“, sociumo paraščių gyventojus, kuriais galima ir gimti, ir tapti. Esmė ta, jog bet kokia bendruomenė siekia sunaikinti tiek labiausiai pažangius, tiek ir atsilikusius. Ir statistika yra identiška tiek vienų, tiek ir kitų atžvilgiu. Visa žmonių populiacija, kaip didelė bendruomenė tai ji daro labai senai, visada, nesiskaitydama su jokiomis moralinėmis ir etinėmis priemonėmis. Taip buvo visais laikais. Taip yra dabar, bus visada. Visi „paraštiniai“ tiek vienoje, tiek ir kitoje sociumo pusėje naikinami subtiliai ir brutaliai, be jokio gailesčio, neva tik dėl to, kad populiacija ilgalaikėje perspektyvoje išliktų gyvybinga! Idėja pakankamai nauja, bet pabandykime ramiai ją suvirškinti.

Visi tie, kuriuos mes įvardiname kaip marginalais (išsišokėliais) populiacijų kolektyvinėje pasąmonėje vadintini „keliantys pavojų“, nes būtina mokėti prisitaikyti, kas nenutiktų, o jie moko neprisitaikyti. Būtent išsišokėliai yra tie, kurie nemoka prisitaikyti, todėl yra naikintini.

Didieji žmonijos mokytojai, tokie kaip Kristus mokė mylėti mažutėlius, vadinasi kitokius, nes meilė kitokiems yra vienintelis patikimas vaistas kovojant su šita brutaliai pavojinga žmonių populiacijos genetine programa (virusu). Jos atsiradimas mūsų genetikoje tikrai nėra vien šaltakraujės evoliucijos pasekmė. Tai – negatyvaus programavimo pasekmė! Ši programa būtent ir kelia grėsmę žmonijos evoliucijai dabartinėje perspektyvoje. Kalbu tai atsakingai ir pilnai tuo įsitikinęs. Jei turit kitų argumentų, dėstykit, diskutuosim. Šiandien tai yra aktualu kaip niekad.

Veidrodinė diagnostika. I dalis

Ilgokai reikėjo laukti kol išgimdysiu naują serialą, bet pagaliau. Planavau svetainės remontą, bet ko gero jį teks atidėti vasarai, kad rudenį galėčiau startuoti su naujais darbais. Kol kas esu tam tikruose likimo spąstuose ir darbai nejuda tokiu greičiu, kaip norėtųsi. Matyt viskam turi ateiti savas laikas. Gimgymas turi savo griežtas fazes. Galiu pasakyti tik vieną – grįžtu į auditorijas. Po beveik pusantrų metų, kuriuos skyriau patirčių analizei, savišvietai bei mokslui, pradėsiu naują Kvantinio gydymo mokymų ciklą. Tai bus visiškai kitokie renginiai negu buvo.

Bet sulaukime rudens. Aš tik pradėjau programuoti įvykių lauką. Dabar jau nebebūsiu savamokslis „šarlatanas“, nes turėsiu oficialią pedagogo-psichologo kvalifikaciją ir lektoriaus licenciją. Taigi, visi, kurie galvoja apie naujų vibracijų alternatyvią saviugdą, savišvietą, savigydą, apsiginkluokite laukimu. Dalis renginių vyks virtualiai, dalis gyvai. Todėl netgi tie, kurie yra užsienyje, galės sudalyvauti.

O dabar apie šios temos reikalus.

Paskutinėse dviejose paskaitose Kaune ir Panevėžyje kalbėjau apie veidrodinę diagnostiką. Tačiau apie tai nebuvo nieko parašyta „Kvantinėje magijoje“. Taigi, šiame straipsnyje keli žodžiai apie tai. Nieko sudėtingo pateikiamoje medžiagpoje nėra. Visos idėjos kažkur girdėtos, kažkur skaitytos, nes tvyro bendrame ezoteriniame lauke. Šaltinius sąmoningai nutyliu, kad kiekvienas skaitytojas užsidegtų noru domėtis toliau, savarankiškai. Juk kiekvieno mokytojo tikslas – uždegti mokinius domėtis bei mokytis patiems. Šiais laikais vedimo už rankos jau nebereikia. Tačiau temoje, kurią gvildensime šiuose keliuose postuose yra kelios originalios išvados, kurių neįmanoma rasti niekur kitur. Tai – asmeninių patirčių bei darbo su pacientais išvados.

Apie „veidrodinę diangostika“ nieko nėra parašyta internete, jokiame taip vadinamame „newgnostic“ (naujos eros gnostikų) šaltinyje. Tai irgi yra tam tikra prasme dvasinė inovacija, pirmiausia skirta savo paties įsivertinimui. Nors geriausia būtų šiame etape išmokti nieko nevertinti. Tačiau reliatyvūs atskaitos taškai ir orientyrai tam tikrose dvasinio judėjimo atkarpose gali būti reikalingi ir naudingi. Juos gali kiekvienas žmogus susikurti pats, arba naudoti tuos, kurie jau kažkur parašyti.

Kas yra veidrodis? Veidrodis yra portalas. Jis atspindi ne vien tik šio pasaulio vaizdą. Jame atsispindi ir kiti pasauliai, su kuriais žmogus yra susijęs. Kartu – tai išėjimas į kitus pasaulius. Veidrodžio įvaizdį mes galime panaudoti gydymo ir gydymosi tikslais, nes žmogaus vidus ir jo išorė tam tikra prasme – dvi to paties vaizdo pusės. Tačiau kažką mes matome, bet kažko nematome. Vedrodį mes naudojame tam, kad pasidailinti išvaizdą ir automobiliuose, kad pamatytume atbulinį vaizdą.

Informacija šia tema ilgą laiką nebuvo susigūlėjusi. Ji nėra reikiamai nusoistovėjusi net ir šiandien. Mintys formos, žinoma, yra, jos visada yra, bet kai tik prisėdi prie kompo, niekaip neišsiliedavo ant popieriaus. Senelis Georgijus Gurdžijevas tokiais atvejais sakydavo: „metas išgerti arbatos“. Dabar jau atėjo tas laikas bent kažką sudėlioti į padorų tekstą tam, kad dėl laiko ar įvykių gausos asmeniniame gyvenime, neužsimirštų tai kas ateina iš noosferos. Atskiras idėjas, kas gi yra ta veidrodinė diagnostika ir kaip ji daroma, galima sutikti senuose mano straipsniuose ir video prezentacijose apie energetinį vampyravimą ir parazitavimą. Tačiau norisi konstruktyvesnio vaizdo naujų energijų šviesoje bei praktinio įsivaizdavimo. Taigi, išsivirkime „ivančajaus“ (gauromečio) ir pradėkime.

Sielų gaudyklės kontroliniai įrengimai

Reikėtų dar šiek tiek sugrįžti prie sielų gaudyklės temos. Dvylika dalių parašiau apie tai, kaip aš su tuo reikalu kovoju. Kova – gal nelabai tinkamas tam žodis. Arčiau tiesos būtų tai, jog didesnę sąmoningo gyvenimo metų skyriau kodų nulaužimui sistemos užraktuose. Standartiniai sprendimai čia niekada neveikia. Todėl, kad standartai – sielų gaudyklės esmė. Norint nulaužti užraktus reikia žinoti vieną paprastą dalyką.


Tas žinojimas man kainavo 10 metų: turi galvoti ir elgtis kitaip ir nebijoti pačių blogiausių ir pačių geriausių pasekmių. Kitaip tariant, kūrybiškumas yra raktas į sėkmę, ieškant galimybių pabėgti. Bet deja, tai įkandama užduotis vienetams. Kritinė populiacijos dalis taip ir liks kalėjime dar kelias inkarnacijas į priekį, o sielų gaudyklė ir toliau klestės. Tam yra daug priežasčių. Aš esu realistas ir realiai sakau, jog sistemos griūties procesas prasidėjo daugiau dėl geologinių, astromoninių, astrofizinių procesų bendrai galaktikos mastelių. Archontams (priežiūros sistemai) tai iššūkis, bet jie su tuo iššūkiu kol kas susitvarko. Mes šiuo metu galime ir privalome pasinaudoti nestabilumais matricos darbe ir tarpdury įkišti koją. Ta ir darom.

Procesai sistemoje valdomi keliais lygiais. Yra automatinis lygmuo, kai į populiaciją įvedamos save reguliuojančios programos, pavyzdžiui, karma. Taip pat yra mechaninis lygmuo, kaį į populiacijos vystymosi raidą įvedami papildomi evoliuciniai katalizatoriai, tokie kaip karai, revoliucijos, katastrofos, epidemijos. Tai atsitinka tuomet, kai sistemos mechanizmas susiduria su išoriniais iššūkiais ar techniniais gedimais. Ir yra trečias lygmuo – rankinis valdymas. Jis tarnauja kaip avarinė sistema, pirmoms dviem sušlubavus, kai kyla pavojus visos pragaro mašinos – sielų kalėjimo normaliam darbui. Tai štai, kalėjimo diagnostika dabar tokia: ji pradėta reguliuoti mechaniniu būdu, kai kada pereinant prie visiško rankinio valdymo. Automatinis lygmuo niekur nedingo. Užvesti procesai vyksta. Tačiau nemažai jų išsiderino. Išsimagnetino programų laikmenos. Todėl, kad vežimas rieda labai duobėtu keliu ir vadeliotojai pluša iš peties. Galų gale šiandien dauguma jų nebežino, ar pasieks kelionės tikslą. Tai ir yra ta gera žinia, už kurios reiktų kabintis.

Gal iš pradžių reikėtų paaišinti nežinantiems apie ką mes čia kalbam. Pakartosiu visą abėcėlę. Mes gyvename planetoje vardu Gaja, kuri yra pavogta, suklastota kompiuterinė programa, pavadinta, kažkodėl, Žeme. Žemė yra sielų gaudyklė ir kalėjimas. Joks ne universitetas. Atsipeikėkit. Tai pati natūraliausia ašarų pakalnė, kur viskas apversta aukštyn kojomis. Sielos čia suvyliojamos, vagiamos ir atvežavos iš visos galaktikos bei įvairiausių paralelinių jos versijų tam, kad suteikti fizinius kūnus, kurie yra apraizgyti čipais bei implantais.

Žmogaus fizinis kūnas sukurtas dirbtinai, selekcijos keliu, kad būtų pritaikytas gyventi būtent Žemės sąlygomis. Tikrieji šio projekto autoriai nežinomi. Jie greičiausiai nusiplovė rankas ir dingo, o visą šią biomašiną išmoko valdyti ir prižiūrėti reptiloidiniai setimo proto atstovai. Jiems Žemė kartu ir kalėjimas, kurį stropiai prižiūri, ir įvairių išteklių, tame tarpe gyvybinės energijos bei biomasės kasykla. Čipai bei implantai naudojami negatyvių energijų gavybai. Žmogus, gyvendamas Žemėje įvedamas į sudėtingas situacijas, išbandymus bei patirtis ir dėl to išspinduliuoja be galo daug gyvybinės energijos, kuris susiurbiama parazitiniams pasauliams maitinti. Pati Žemė, tas realybės vaizdas, kurį matome, yra holograminė projekcija, kurią mes, kaip žmonių populiacija kolektyviai sukuriam. Mes tam tikra prasme esame kaip kinoprojektoriai su CD leistuvais. Kaip mes užprogramuojami, taip ir matom, toks vaizdas prieš mūsų akis ir atsiveria. Bet jeigu tai priklausytų tik nuo mūsų valios – būtų labai gerai. Deje, esame kol kas patikimai valdomas kinoprojektorius. Jei žinai kvantinę mechaniką, jokių klausimų kaip viskas čia vyksta, neklyla. Tačiau mes turime išsilavinimo spragas ir kvatinė mechanika „vidurinėse“ mokyklose nedėstoma. Todėl, kad žmogus turi būti „vidurinis“, kitaip tariant „normalus“. Normalus tas, kuris leidžiasi tinkamai instaliuojamas ir daro tai ko reikia operatoriams.

Žemė, kaip sielų gaudyklė yra plokščias darinys, apvali planeta ir viena iš visatos korio akučių. Visos trys Žemės hipostazės yra vienu metu. Čia viskas kaip su tuo nelaimingu Šriodingerio katinu. Kol neatidarysi dėžės, nesužinosi, ar jis gyvas, ar ne. Todėl jis yra ir gyvas, ir miręs tuo pat metu. Visa žemiška realybė yra grįsta pačiais absurdiškiausiais paradoksais, todėl loginė grandinė daug kam labai sunkiai dėliojasi. Maža to, Žemę dengia dirbtinai sukurtas elektromagnetinis kupolas, vadinamas dangus, kur gyvena Olimpo ir kitokie dievai, kuris apsaugo sistemą bei ekranuoja bet kokią galimybę sieloms po mirties išeiti lauk. Po mirties siela vėl patenka į žemę atidirbti skolų, kurių nepridarė. Tačiau dauguma žmonių gyvena religinėse/moralinėse kontrolės sistemose, kurios pasako, kas gerai, o kas blogai. Pagal tą raidę mes patys save nuteisiame reinkarnacijai. Savo noru. O archontai tik prižiūri, kad viskas vykstų sklandžiai. Tai ir yra automatinis režimas, kai laikomasi numatytų algoritmų.

Kadangi tiek pati žemė, tiek žmonių populiacija šiame kontekste nagrinėtini kaip procesas, kuris turėjo pradžią ir turės pabaigą, pažvelkime kada tai prasidėjo. Nevaldomų procesų sielų gaudyklėje nebūna. Pradžia buvo tada, kai Žemės programos CD buvo pagrobras ir suinstaliuotas kitaip – aukštyn kojomis. Kitaip tariant, planeta patyrė invaziją ir buvo užvaldyta svetimų. Tie svetimi nusprendė, jog žmonės, kaip rasė turi išnykti, nes pagal savo prigimtį yra per daug galingi, bet labai patiklūs ir naivūs, nes geba kurti. Tačiau svetimų tarpe kilo trintis, kaip žudyti, ar iš karto, ar labai lėtai. Tas maištas laive aprašytas pranašo Enocho knygoje. „Sveikas protas“ nugalėjo ir buvo nuspręsta žmogų žudyti lėtai, pakeičiant iš esmės jo genetiką. Todėl dalis jų leidosi į žemę ir susikryžmino su žmonių rase. Pirmiausia jie žmones išmokė nekęsti kitokių ir žudyti. Ir jiems gimė milžinai, kuriuos nušlavė tvanas. Bet ne visus. Likę įsitvirtino karalių, carų ir prezidentų postuose tiesiog tūkstantmetėmis dinastijomis. Žmonijos reali istorija sufalsifikuojama. Atsiranda Darvinas, kurio skiedalus apie žmogaus kilmę iš beždžionių visi priima už gryną tiesą be jokių įrodymų. Ar neatrodo keista?

Lėtai, per šimtus tūkstančių metų lėtai žudomas smulkesnėmis ar didesnėmis traumomis, žmogus mutuoja, keičiasi, išskiria daug energijos, kuri reikalinga svetimų pasaulių maistui. Taigi mūsų Žemės ir žmonijos populiacijos programinę įrangą valdo dviejų kategorijų ateiviai: blogi ir labai blogi. Jie vadinami reptiloidais, archontais ir t.t. pavadinimai čia nevaidina didelės rolės. Egipto ir Graikijos gnostikai visą šią pragaro mašineriją vadino Demiurgu. Šiuo tikslu buvo sukonstruotas kupolas, kad sielos niekur nepabėgtų, taip pat sansaros ir karmos mechanizmai. O tada ir buvo užkurta krematoriumo krosnis visai populiacijai be išimties. Tas pragaras vyksta iki šių dienų.

Galaktikos Saulės Meditacija. Susitikimo su skaitytojais Panevėžyje ataskaita

2018 metų vasario pabaigoje Panevėžyje įvyko mano, kaip Kvantinės magijos susitikimas su draugais ir skaitytojais. Viską įrašiau ir pateikiu visiems svetainės skaitytojams.

Ačiū draugams panevėžiečiams ir kauniečiams kurie atėjo, kurie padėjo susiorganizuoti. Visų pirma dėkoju dažais prekiaujančios įmonės savininkams Sauliui ir Nijolei, kurie suteikė patalpas. Dėkoju visiems, kurie atvyko, kurie energetiniais mainais prisidėjo, kad renginys įvyktų.

Susitikimo metu mes kalbėjome apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, apie pokyčius tiek visuomenėje, tiek ir kiekvienoje sieloje.

Papasakojau, kaip gimsta dvasinės inovacijos, galinčios padėti tiems, kurie nori atsilaisvinti, kurie nori atsikratyti svetimo proto įtakoms mūsų gyvenimams ir likimams. Kalbėjome apie naujas technikas kaip Galaktikos Saulės, Juodosios skylės meditaciją, energijos srautų harmonizavimas, kūno atlaso meditacija, implantų diagnostika, veidrodinė diagnostika ir kt.

Labai tikiu, kad temos, kurios nuskambėjo susitikimo metu bus naudingos visiems. Taip pat ir tiems, kurie nedalyvavo, kurie negalėjo atvykti, ar gyvena užsienyje. Jaučiau visus, kurie labai norėjo, bet negalėjo dalyvauti, laukė įrašo. Tai yra mano dovana visiems Kvantinės magijos skaitytojams.

Aš tik vieno prašau, darykite praktikas ir dalinkitės patirtimi. Laukiu laiškų, laukiu atsiliepimų. Ačiū tiems, kurie jau aprašė ir atsiuntė savo patirtis. Ačiū visiems už energetinius mainus.

Įrašus rasite čia, atidarę kitą puslapį

Komentaras žurnalui: Ar reikalinga valstybė?

Nesenai žurnalas "Prie kavos" paprašė manęs tokio komentaro: "Ar reikalinga valstybė"? Turiu šiuo klausimu savo specifinę nuomonę. Šiek tiek platesnį variantą, negu buvo žurnale, įdedu ir į "Kvantinę magija". Gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje laisvai reikšti idėjas turėtų būti normalu.

Į šį klausimą negalėčiau atsakyti profesionaliai, nes tai teisės, ekonomikos ir politikos mokslų sritis. Tačiau galėčiau į tai pažvelgti iš ezoterinės pusės. Netgi iš šio kampo žvelgiant į valstybės svarbą šiuolaikinių bendruomenių gyvenime, daugeliui, turbūt, gims savaime suprantamas atsakymas, plaukiantis iš benderojo išsilavinimo: „be šito neįmanoma“.

Tačiau siūlau neskubėti su automatiniais "iš bendro išsilavinimo" atsakymais, kuriuos neva diktuoja sveikas protas, ir šiek tiek padžiazuoti šia tema. Atskaitos tašku paimkime ezorerinę prizmę. Ir iš šio pakankamai plataus požiūrio lauko išskirkime žmogaus sielos ir kūno poreikius.

Tai a-priori jie skirtingi ir gal būt eretiškai iš mano lūpų skambėtų teiginys, jog sielos poreikiams valstybė nereikalinga. Ji yra kliuvinys, nes siela nori laisvės, o valstybė siejama su visa eile apribojimų, kurie anaip tol netarnauja žmogaus dvasiniam tobulėjimui. Tuo tarpu fizikiniams kūno poreikiams patenkinti, valstybė reikalinga, nes kūnas tam tikra prasme yra gyvulys ir jam būtinas saugumo jausmas, kuris be bendruomeninės vertikalios hierarchijos, gal būt neįmanomas. Mes esame sielos kūniškame skafandre. Ir, priklausomai nuo to, kokie mūsų poreikiai, mes renkamės ir hierarchinių ryšių formas. Alpinka susiformuoja priklausomai nuo mūsų vidaus. Jei mūsų poreikiai dvasiniai, mus labiau reikės horizontalių ryšių (bendruomeniškumo, savitarpuio pagalbos bei supratimo), jei mes kūniški – jausime poreikį valdžios vertikalėms, t.y. kietai rankai, kuri mus prižiūri, nes nes jaučiamės bejėgiai, silpni prie įvairaus pobūdžio stichijas. Kūniškas žmogus gyvena baimėmis, keistis nenori ir jam reikia samdomos auklės. Iš tikrųjų Tiesa kažkur per vidurį?

Pamąstymai, ar valstybė reikalinga, pasaulio istorijoje nėra naujas reiškinys, atėjęs iki mūsų laikų iš antikos su pačios valstybės samprata. Tačiau visos teorijos apie valstybės nereikalingumą buvo ir tebėra demoralizuojamos ir išjuokiamos. Sąjūdžiai, siekiantys eliminuoti valstybės reikšmę vadinami anarchizmu ir asociatyviai susiejami su betvarke, chaosu. Bet tai klaidingos vėliavos.

Valstybininkai anarchiją piešia kaip blogį su kuriuo reikia kovoti. Yra žmonių, kuriems žodis anarchija sukelia natūralią alergiją. Tuo tarpu problemą anarchistai mato ne pačioje valstybėje. Jie nekelia klausimo, ar valstybė reikalinga, ar ne. Jie tiesiog bando atsieti vertikalią hierarchiją nuo valstybės sampratos, nes per daug šimtų metų šios savokos buvo per daug tampriai sulipdytos ir šių dienų politikos mokslas nebegali tų sąvokų atskirti. O jau ką kalbėti apie eilinius žmones, kuriems valstybė asocijuojasi su kieta ranka, švara gatvėse ir ekonominių bei kariniu saugumu, geriausiu atveju su liberalia demokratija, kuri yra, anarchistų nuomone, ne kas kita, o labai rafinuotai užmaskuota vertikali hierarchija bei paslėpta vergovė.

Taigi, šiuolaikinėje valstybės sąrangoje mums užkliūva vertikali hierarchija, kaip klaidingas tvarkos ekvivalentas. Deja, vertikalę sieti su tvarka, o jos nebuvimą – su chaosu – tikrai negalima. Socialiniai mokslai tvirtina, jog hierarchija gamtoje yra natūralus dalykas, visi gyvūnai neva turi savo vertikalią hierarchiją. Vienur tai yra mitybos grandinė, kitur – socialiniai ryšiai. Kažkur turi būti galva, kažkur turi būti pavaldiniai. Taip esą ir su žmogumi, nes jis esąs gamtos dalis. Su tokiu teiginiu sunku ginčytis. Bet ar mes viską žinome apie pačią gamtą? Ten esti visokių hierarchijos formų: tiek horizontalių, tiek vertikalių. Pažvelkime į vilkų, banginių arba bičių bendruomenes. Tai skirtingi pasauliai. Kai kurios gyvūnų rūšys iš viso gyvena ne bendruomenėse, o individualiai, o jų savireguliavimo mechanizmai tiesiog užkoduoti genuose ir pasireiškia per kolektyvinės sąmonės programas. Jie žino, kada poruotis, kada medžioti, kada ilsėtis ir niekas iš viršaus to nenurodo.

Tai štai, mes susiduriame su dviejomis hierarchijų formomis: vertikaliomis ir horizontaliomis. Tiek Piotras Kropotkinas, tiek Wiliam Godwin, tiek ir kiti anarchizmo pionieriai kategoriškai neneigė, jog valdžios vertikalės valstybėse nereikalingos. Jie nekvestionavo ir pačios valstybės. Tiesiog jų idėjos buvo nesuprastos ir, gal būt, specialiai iškreiptos. Jie tiesiog valstybės valdymo sampratoje perdėliojo kirčius, sakydami, jog horizontali hierarchija yra pagrindas, - o vertikali – tik pagalbinis instrumentas. Kitaip tariant – bet kurios valstybės pagrindas yra laisvos ir ekonomiškai stiprios bendruomenės, kurios samdo vadybininkus - techninius specialistus tam tikroms funkcijoms bei poreikiams užtikrinti ar tenkinti. Patys vadybininkai turi būti stropiai prižiūrimi, kad neuzurpuotų. Istorikai teigia, kad būtent horizontalios hierarchijos principu vadovavosi Šiaurinės Eurazijos platumų tautos ir gentys daug metų prieš Kristų. Valstybių, kaip tokių nebuvo. Žmonės gyveno multikultūrinėse bendruomenėse, kurių vadovais buvo nebent dvasiniai lyderiai, kurie iš esmės ėjo ir tam tikrų funkcijų vadybininkų pareigas. Valdymas buvo pagrįstas išmintimi, praktika ir stebimais gamtos dėsniais. Vertikalinės hierarchijos atėjo iš Mesapotamijos, Egipto, Graikijos, Romos. Ten pirmiausiai susiformavo valstybės, kaip vertikalios stiprios hierarchijos tradicija. Krikščionybės atsiradimas tik sustiprino šią tradiciją, kuri šiaurinėje Eurazijoje buvo įskiepyta kardais ir kalavijais. Nors pats Kristus propagavo meilę, kuri yra kaip tik ne vertikalios, bet horizontalios hierarchijos pagrindas. Tiesiog Kristaus mokymas stapo įrankiu, žlugus Romos imperijai, plėstis Švento Sosto imperijai, kuri išliko iki šių dienų Europos Sąjungos pavadinimu. Kitaip tariant, tam tikri istorikai šiandien kelia pagrįstą klausimą, jog vertikali kietos valdžios (feodalinė) hierarchija mūsų platumų tautų atžvilgiu buvo invazinė. Kartu su vertikalia hierarchija paremta valstybės samprata atėjo ir tokie reiškiniai, kaip vergovė, baudžiava, korupcija, mokesčiai, socialinė nelygybė, skurdas. Ir dabar mes matome tų reiškinių, kurių niekas negali sustabdyti, tąsą. Netgi šių metų Davoso konferencijoje buvo pasakyta, jog vienas procentas gyventojų valdo tris ketvirtadalius planetos turtų.

Tai ar pasiteisina vertikali hierarchija? Gal būt jau pats metas pakeisti pačią valstybės sampratą, o politinei-ekonominei sistemai, kuri atvedė planetą iki visiškos katastrofos, duoti teisminį įvertinimą? Aš sąmoningai nevartoju žodžio demokratija. Nes sistemą, kurioje mes gyvename vadinti demokratija, taip, kaip ją suprato senovės graikai, man neapsiverčia liežuvis. Dar Lao Dzi yra pasakęs: „Menkas vagis pasodinamas į kalėjimą. Didelis plėšikas tampa tautos valdytoju“. Aš pats kažkada esu parašęs: „svarbiau yra žmogaus laisvė nei politinė nepriklausomybė“. Jei žmonės jaučiasi ne lasvi, tai kokia gali būti kalba apie nepriklausomybę?

Ir iš tikrųjų prie esamos politinės sistemos, kurią mes vadiname „vakarų demokratija“ mes negalime jaustis saugiai. Nė dienos. Argi ne taip? Mes negalime pasigirti, jog išsirinksime vadybininkus (parlamentarus), kurie tarnaus bendruomenių labui? Šiandien yra netgi priešingai. Mes, paprasti žmonės, politikams esame tik „žmogiškasis išteklius“, „elektoratas“, kurį reikia atitinkamai apdoroti per viešuosius ryšius ir išrinksime tuos, kuriuos reikia, kurie numatyti iš anksto, kaip ydingos sistemos puoselėtojai, kurie jau iš anksto save numatę postuose, bet vėliau nieko nesiruošia daryti.

Taigi, atsakant į klausimą, ar šiuolaikinėms bendruomenėms reikalinga valstybė, tai, mano nuomone, ji tikrai reikalinga. Nors sielos požiūriu nėra taip. Tik reiktų pertvarkyti demokratiją taip, kad vertikalūs hierarchiniai ryšiai joje sunyklų ir atsirastų horizontalūs. Mes pirmiausia turime duoti į teismą sistemą, kuri savęs nepateisino, o tik skatina įvairiausių pjūvių neligybę. Ir tai ne tik vakarų sistemos klausimas. Tai viso pasaulio klausimas. Mes turime galvoti apie tai, kaip galėtų pačios bendruoimenės valdyti valstybę visiškai kitais teisiniais-ekonominiais pagrindais negu iki šiol, kad vienas procentas negalėtų sukaupti ¾ turto, kad mokslas, švietimas, medicina, socialinės paslaugos būtų vienoidai prieinamomks visiems be išimties. Kalbant apie šio reikalo ezoterinę pusė, - vertikali valdymo sistema yra žmogaus atžvilgiu žalinga. Hierarchijos susidaro įvairiais pjūviais: jėgos, kompetencijos, žinių, įtakos, įgaliojimų ir t.t. Tas, kas hierarchiškai yra aukščiau manęs, tas mane valgo ir aš jo turiu bijoti. Lygiai taip pat turi jaustis hierarchiškai žemiau manęs esantis žmogus. Šis instrumentas į žmonijos kolektyvinę atmintį instaliuotas ne taip jau senai. Tai "archontizmas", , reptilinių būtybių genas. Bet mes juk ne reptilijos, o žmonės. Mūsų hierarchija yra horizontali!!!! Mes savo genuose turime taikius savireguliacijos bei darnos su aplinka mechanizmus. Tai pasitikėjimas, tolerancija, supratimas, atsakomybė. Kol mes to nesuprasime, tol kankinsimės, tol kankinsis mūsų vaikai. Tačiau tai ne vienos dienos, ne vienų metų, ne dešimtmečio, o gal būt šimtmečio iššūkis.

Pavogta šventė. Specialus numeris Vasario 16-osios proga

Atėjo kelios vizijos, kur kuriomis noriu pasidalinti valstybės šimtmečio proga. Iš karto noriu atsiriboti nuo strikinėjančios su balionais vaikų užnugaryje reklamai skirtame TV eteryje. Ji atstovauja tuos, kurie pavogė ir mūsų Lietuvą. Iš manęs ir iš tavęs. Ji man yra tiesiog sielos vagių ikona, jų visų archetipinis įvaizdis. Atstovauju kartai, kuri paaukojo gražiausius savo jaunystės metus šios valstybės atkūrimui. Tiesa, visada buvau ekstremistas, laisvės lyga, bet ne sąjūdis. Tai yra šiek tiek kitos požiūris.

Ir dabar, ilgai tylėjau, bet pasakysiu: mus apvogė. Pavogė tai, dėl ko mes ėjome į rizikingas kovas dėl laisvės. Rizikavome viskuo, o iš mūsų atėmė tai dėl ko rizikavome ir dabar tyčiojasi toliau. Man laisvė – nėra tik teritorijos tapimas tarptautinės teisės subjektu. Laisvė nėra tai! Man laisvė - tai laisvė laisvai galvoti, kurti, daryti verslą ir svarbiausia – negalvoti apie išlikimą, nebestresuoti dėl to, kad tavo idėjos gali pasirodyti kažkam pavojingos, nes dėl to gali sulaukti visuotinio pasmerkimo ar organizuoto ignoravimo. Daugiausiai laisvės, pagal tą laisvės supratimą, kurį nešioju savo galvoje, turėjome 1990-2004 metais. Iš tikrųjų 9 dešimtmetis buvo laisvės triumfo dešimtmetis. Paskui mes tik ritomės žemyn ir tebesiritame.

Ilgai galvojau, ar apskritai tą dieną ir tą jubilietų švest, nes pavogė iš mūsų ir šventę. Bent jau nėra ką žiūrėti per TV. Gyvenant rajone – nėra kur pasibūti, nes vietos valdininkams – tai eilinis formalus pasipiarinimas prie trispalvės. Dūšios jie į tai tikrai neįdeda. Tai matosi iš jų kūno kalbos: „atbūkim kaip nors ir kuo pigiau“. "Pigiau"!!!! Nusamdys gerą fotografą, pridės daug nuotraukų į feisbūką: trys katės, du balandžiai, 6 mokiniai, kurie nespėjo laiku nusimuilinti, 8 savanoriai pensininkai, kuriems tai vienintelė pramoga per ketvirtį, keli pažįstami-artimieji, gelčiausiai ketinantys balotiruotis. Nemokamai pagros vietiniai ugniagesiai, kuntūros centro kolektyvas sutrauks "Lietuvą brangią". Taip pat nemokamai. "Uff, padarėm, atstovėjo, sušalom, ramu". "A, tiesa, pamiršau, dar bažnyčioj mišias užsakė. Ne jie, o patys vienuoliai, krikščioniškai kantriai, nes nusibodo žiūrėti į tuos pačius valdininkų ritualus, kurie nesikeičia prie jokių viešų progų. Ar jubiliejus, ar eilinė proga pasisėdėti prie brendžiuko su šakočiais - jiems tas pat. Svarbu - Pigiau!!! Ir kuo greičiau namo ...

O kas toliau? Bet kažkada šventėme, labai įdomiai, tada, kai buvo negalima. Kai švęsti tapo privaloma pagal atbulomis rankomis surežisuotą protokolą, jokio noro tai daryti neliko. Kažin kodėl?


Nekyla noras todėl, kad per viešąją erdvę kasdien matai veidmainystę, kurią jie transliuoja nė kiek nesigėdindami. Tai daro tie patys, kurie prieš tris dešimtmečius smerkė už tai, kad atsisakiau okupacinės kariuomenės karinio bilieto. Tą išdavystę ir veidmainystę galima nesunkiai perskaityti iš laidų dalyvių akių, padrikai, „dėl paukščiuko“ paruoštų sakinių bei jų pačių įsitikinimams prieštaraujančios kūno kalbos. Jiems ta šventė kaip figos lapas, nes nieko daugiau negali duoti ir niekuo daugiau negali prisidengti savo purvino nuogumo bei absoliučios nekompetencijos visais įmanomais klausimais. O šita strakaliojanti su balionais yra visų dūšios vagių ikona. Štai taip atrodo silpniausia ir pažeidžiamiausia valstybės grandis – visiška nekompetencija ir absoliutus nepataikymas į dvasinį situacijos kontekstą. Nei pinigai nei galios įrankiai negali pridengti viso to šlamšto, kurį per visą jubiliejinį mėnesį priverstos stebėti mano akys.

Pavogė šventę pirmiausia tie, kurie kadaise 8-to dešimtmečio pradžioje mums 15-likmečiams stebint, tampė už plaukų bendraamžes, kurios atlaidų kaimo bažnytėlėje metu, dėliojo žolynėlius po procesijos dalyvių kojomis, kurie su blonknotais ir fotoaparatais fiksavo visus tuos, kurie rinkdavosi šventoriuose ir butuose švesti Vasario 16-tą. Vagys yra visi tie, kurie svartė mūsų elgesį partiniuose ir saugumo organuose, kurie dar tik prieš trisdešimtkelis metus gėdino ir juokėsi iš tų kurie viešai pasvajodavo apie laisvę: „nesvaikit, atsisėsit ilgam į psichuškę“. Kai kam jie dar spėjo patiesti raudonus kilimus į psichuškes. Laimei, ne visiems.

Aštuonesdešimtųjų pradžioje, kiekvienų metų vasario 16-ąją susirinkdavome keli geltonsnapiai bachūrai prie „Putnos“ garstranomo stotelės Vilniuje ir eidavome į Šeškinės Ozą, ten, kur šiandien stovi gelžbetoninis „Ozas“, o šalia - naujasis pavogto „valstybingumo“ simbolis „Akropolis“. Senasis – Gedimino pilis baigia griūti. O naujasis - klesti, kaip klesti ir ta, kuri šokinėja su balionais. Pastatai ir simboliai gana taikliai atspindi šios valstybės ligos istoriją. Simboliai irgi tarp savęs konkuruoja ir laimi jaunystė. Susėsdamome prie laužo ir dainuodavome dainas. Be jokio alkoholio. Išgerti bent gramą tokią dieną būdavo be galo gėda ir nepadoru. Kai kas skundė ir tai ant jų sąžinės kaba iki šiol. Aš jiems, deja, krikščioniškai neatleidau iki šios dienos, nes neišgirdau jokio atsiprašymo. Kodėl jie taip darė? Dėl geresnių charakteristikų, dėl geresnių pažymių, dėl statuso, dėl valdžios, dėl durnumo. Viename KGB raporte buvo parašyta, kad jie (tai yra mes) sudegino raudonos spalvos audeklo gabalą, kuris primena vėliavą (įrodymų niekas neturėjo), o kitame, kad nepadoriai apšlapino. Tampė, žinoma, tėvus, o ne mus. Ketvirtines premijas nuimdavo tėvams, o ne mums. Mes juk baimės neturėjome jokios. O kai laikai pasikeitė, mes juk nepasikeitėme. Likome tokie patys, iškitimi toms pačioms idėjoms. O jie tai pasikeitė. Jie iš esmės pasikeitė. Koks turėjo būti didelis vidinis darbas? Koks iššūkis sau? Aš taip nesugebėčiau. Aš iki šiol nesuprantu tokių vidinių sielos lygmens metamarfozių. Kaip tai įmanoma apskritai padaryti? Pabandau įlįsti j jų kailį. Siaubas. Man tai būtų sunkiai įgyvendinamas iššūkis. Vadinasi tokie žmonės nieko viduje savo neturi, išskyrus begalinį norą saugiai kur nors padėti subinę? Bet tai būtų pernelyg lengvas įvertinimas.

Arba jie labai stiprūs, kaip tas Judas Iskariotas, kurio misija buvo išduoti Jėzų, kad anas atliktų savąją misiją (žr. apokrifą „Judo evangelija“). Gal stiprybė yra ne kur kitur, o nuosavoje kišenėje? Juos motyvuoja baimė ir gobšumas. Tokių visada buvo yra ir bus. Ir jie kažkaip yra mūsų nedidelės šeimos nariai, tik be galo nelaimingi. Bet stipresni. Jie daug stipresni už mus. Gal juos reikia padrąsinti atsiskleisti, parašyti savo istorijas, ką jie jautė tuo metu kai vertė skūras? Gal reikėtų mokslininkų, kurie atlyktų tyrimą?

Aš manau, kad baimė yra galingesnė jėga už meilę. Baimė mirti taip pat gali atvesti sielą iki patriotizmo. Bet tada variklis yra baimė, o ne idėja. Tai yra du skirtingi dalykai, kurie atveda prie skirtingų pasekmių. Jiems santvarkos pasikeitimas prilygo mirties baimei. Ir jie darė viską, kad išgyventų. O mes – ir taip neblogai gyvenome, nes turėjome didelį turtą - idėją, kurią tikėjome. O jie – nieko, tik baimę.

Todėl sėdėti prie vieno šventinio stalo su tokiais ir apsimesti, jog nieko neįvyko, man asmeniškai visada buvo labai sunku. Tokių pasisėdėjimų su tokiais buvo daug ir kiekvienąkart jauti, kaip jie medžioja kiekvieną tavo išjaustą ir išverktą žodį, o paskui belekur naudoja kaip savo, mechaniškai, lyg koks mokinys dvejetukininkas išzubrinęs ir padeklamavęs eilėraštį kosuliais-skiemenimis tik tam, kad kaip nors mokytojas perkeltų jį į kitą klasę. Paklausus, apie ką tas eilėraštis, jis nežino, arba po dienos nieko neprisimena. Bet jis jau kitoje klasėje, tarp pirmūnų ir vėl skinasi kelią į pirmus suolus. O mokslo metų pabaigoje - vėl ta pati istorija.

Ilšikimo baimė juos varo skubiai persidažyti priklausomai nuo to, kokie pokyčiai vyksta. Jei žmogų varo į priekį išgyvenimo, statuso netekties baimė, jis padarys viską, kad kad tas statusas sugrįžtų, nes jo praradimas prilygsta mirčiai. Gal būt tai juos labai stipriai motyvuoja? Gal būt jie taip atidirbinėja karmą, bet iš tikrųjų kaupia karmą? Mylintiems žmonėms į tuos karjerinius dalykus nusispjaut. Jie tenkinasi tuo ką turi, nes visko ir taip užtenka. Lyginti juos su muitininkais, kuriuos Kristus paėmė į savo komandą, ar su šv. Petru, kuris 3 kartus išsigynė, o paskui tapo bažnyčios uola, man nekyla jokio noro. Atsiprašau, bet deja.

Dabar jie visi vėl postuose. Kaip tada, taip ir dabar.

Jie dabar labai auštose pozicijose, kaip ir sovietiniais laikais. Ar pastebėjote keistą dalyką. Aš jį pastebėjau senai. Į vadinamą „viešąjį sektorių“ ateina dirbti buvusių „nomenklatūrininkų“ anūkai ir proanūkiai. Dinastijoms nesvarbūs ideologiniai barjerai. Tai, matyt, specifinė sąmonės būsena: būti sraigteliu mašinoje, o kokioje – neturi reikšmės. Jie iš kartos į kartą turi būti kur nors įtakinguose kabinetuose su plačiai atvertais stalčiais-kišenėmis bei smaugte užsmaugtais tos pačios spalvos kaklaraiščiais, kad jokia blusa nepralįs. Arba atvirkščios pentagramos iškirptės ties širdies čakrą rodo kurlink juda gyvybinė energija ir iš kur gaunama galia paniekinamai valdyti mus, mirtinguosius idealistus.

Pasikeičia valdžios, okupacijos, santvarkos, o jie ten būna. Tie patys, tos pačios pavardės, netgi veidai tie patys. Netgi neįsileidžia nieko naujo iš „lauko“. nebent vieną-kitą dėl kvapo. Aš nesakau, jog tai masinė tendencija, bet žinau daug pavardžių (gal tai tiesiog sutapimas), kurios nesikeičia, nors amžius, santvarka, okupacija kita. Kaip paaiškinti šitą fenomeną? Ir aš jau pradėjau matyti štai ką. Valstybės prasme tai didelis pavojus. Nes tokios „karminės biurakratų kastos“ yra laisvai perkamos. Juos galima lengvai paspausti ir jie pritries kelnes. Juos nesunku nupirkti tiems, kurie mūsų, kaip tautos nemėgsta Maskvoje, Vašingtone ar Briuselyje. Gal būt jau taip yra įvykę? Ir tos energijos nesunkiai matosi. Vadinasi mes esame rimtame pavojuje. Labai rimtame pavojuje!!! Nes dauguma įtakingų postų priklauso toms dinastijoms, kurios mus persekiojo dar anais laikais, kurios parsivežė Stalino saulę ir Briuselio kandalus.

Be to jie sugebėjo užauginti labai panašią į save kartą su savitais ypatumais. Nuo to dabartinė naujoji nomenklatūra pasidarė dar labiau agresyvesnė bet kokių permainų atžvilgiu ir dar labiau paperkamesnė užsienio vasalams. Kaip ir tada, taip ir dabar jie kažkam tarnauja, nes savarankiškai, sau, kaip Lietuvai dirbti nemoka. Jų galvose ir širdyse visiškai kiti orientyrai. Jei būtų kitaip, jei jie dirbtų tikrai vedini laisvės idėjos, o šiandien mes visai kitaip švęstume jubiliejų. Dabar mes matome tik atžagarias rankas, nepataikymą į kontekstą ir švokšimą tarp dantų blogai išmoktus eilėraščius.

Jei rimtai, tai šis valstybingumo jubiliejaus šventimas yra ne kas kita, o išsityčiojimas iš idėjos, išjausto ir išverkto valstybingumo. Jei vienos dinastijos kelių kartų atstovų smegeninėse lengvai pasikeičia religijos, santvarkos ideologijos, priklausomai nuo pinigų vėjo krypties, tai kur garantija, kad jie neatsispirs dar didesniems pinigams, kurie investuojami tam, kad sunaikinti pačią tautą? Ir jie tuos pinigus įsisavina, jie tai daro. Vieni – iš durnumo, kiti iš gobšumo.

Ta, kuri strikinėja su balionais yra visų tokių dūšios vagių ikona. Universalus simbolis. Tai ikona visų tų, kurie skundė, o paskui išvertė skūras ir vėl tapo mūsų likimų specialistais. Ji yra ikona visų tų skundikų, kurie prie bažnyčių tampė merginom plaukus, o pasikeitus santvarkai tapo religijos mokytojais, o dabar aukoja Lietuvą šv. Mergelei Marijai.

Kiekvienoje tautoje turbūt yra kategorija parazitų, kurie per gyvenimą sugeba pakeisti visus įmanomus įsitikinimus vien tam, kad išlaikyti įtaką, pinigus, karjerą. Bet tai būtų labai maža problema, lyginant su tuo ką dabar pasakysiu. Bet jūs ir taip viską žinote. Mes, kaip tauta naikinami. Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra psiskirta Rodshildų klanui. Aš žinau visus, net pavardėmis, kurie atstovauja įtakingus satanistinius ordinus bei dirba „juodųjų skrybėlių“ interesams čia Lietuvoje. Jie net nėra šiandien viešuose postuose. Ateis laikas aš apie juos parašysiu. Kai surinksiu tiesioginius įrodymus. Dabar dar nesaugu. Galiu atsidurti kalėjime. Žemės "monarchams" globoti šiais laikais perleidžiamos kaip viduramžiais su visais baudžiauninkais ir vergais.

Pasaulyje mūsų, kaip tautos įvaizdis piešiamas žiauriai, nes tikslas yra – sunaikinti. Esame baisiausi vaikų žudikai, moterų tvirkintojai, neturintys kultūros, nes kultūros žmonės – pasileidėliai, depresuoti, savižudžiai, o visi kiti - jokios pridėtinės vertės negebantys kurti antrarūšiai darbininkai, nebent tinkantys „24val“ ir „Farų“ herojų vaidenims atlikti. Tokios etiketės jau eilę metų kabinamos mūsų tautai. Ir apskritai, ar pastebėjote, kad kultūros žmonių naikinimas vyksta visame pasaulyje. Ir tai gali reikšti tik vieną dalyką – artėjame prie siaubingų globalių įvykių, kad tie, kurie turi akį ir gali pastebėti provokacijas, kurie žino kaip paskleisti žinutes per kultūrą tiesiai į kolektyvinę tautos pasąmonę, būtų visiems laikams užtildyti. Jeigu pjauna menininkus - lauk karo. Bet tai – kita didelė tema.

Lietuvos atveju toks piaras yra organizuojamas kasdien už didelius pinigus. Tai vyksta labai sistemingai ir, kol kas, deja, labai sėkmingai. Kliūtis nebent ta, jog „ne tie“ atėjo į valdžią ir atskiros juodojo plano dalys dabar stringa. Beveik viskas, kas per praėjusius ir šiuos metu įvykio lietuvoškoje viešojoje erdvėje (tų skaldalų ir provokacijų nedetalizuosiu, visi viską žino), yra ne kas kita, o klasikinės žvalgybinės, smegenų plovimo bei „netikrų vėliavų“ operacijos. Viskas kaip iš vadovėlių, nieko naujo. Lietuviški piarščikai išradingumu neblizga. Šiandie jokios viešos informacijos priimti už gryną pinigą nebegalima. JOKIOS!! Kategoriškai. Nes tai be galo pavojinga. Žiniasklaida tapo ne informavimo, o propagavimo bei smegenų plovimo įrankiais. Kas to nemato, galit į mane mesti akmenį.

Eame paveldėję labai gražią gamtą, švarų orą. Ir visai greitai tai iš mūsų bandys dar kartą atimti. Jau paskelbta Goga ir Magoga karo pradžios apytikslė data. Maždaug po 4-6 metų. Tada į kariuomenę pašauks visus ir vyrus, ir moteris, kaktomuša supjūdys mus su seserimis ir broliais Rytuose. Mes vieni kitus išpjausime, o teritorijos liks laisvos. Tada čia atsikraustys naujieji vasalai su krokodilų galvomis ir mendolinėmis akimis bei armija klonuotų darbininkų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurinės Afrikos.

Bet jeigu išsilaikysime, mūsų kraštas taps išsilaisvinimo lopšiu visam pasauliui. Nuo čia prasidės dvasinė revoliucija. Ir Oskaras Milašius buvo visiškai teisus. Ne iš Rusijos, ne iš Baltarusijos, ne iš Briuselio, o iš Lietuvos į pasaulį ateis dvasinis atgimimas. Aš tai rašiau ne vienoje prognozėje. Tačiau tam, kat tai įvyktų, turime labai daug padaryti. Pirmiausia turime bent jau išmokti matyti ir išmokti skaityti tas energijas, kurios skirtos mūsų naikinimui bei pasiruošti rimtiems darbams.

Pacituosiu vienos skatytojos laišką

Išsilaisvinimo frontas. II dalis. Į Galaktikos centrą ...

Na štai, atėjo laikas dar vienam straipsiui. Stebuklas. Radau laiko. Kviečiu į labai įdomią ekskursiją. Manau bus naudinga ir įdomu.

Taigi, dabar pasidėliokime planelį, kas mūsų laukia antrojoje naujo ciklo dalyje. Iš pradžių, kad būtų daugiau aiškumo, prisiminsime paskutinės paskaitos Kaune, kuri įvyko praėjusių metų lapkričio 28 d., esminę idėją. Paskui pasiūlysiu meditaciją, kuri man į galvą atėjo visiškai netikėtai. Ji yra stipriai valanti. Netgi per daug stipriai. Aš ją patentuoju. Apie tai vėliau. Bet iš pradžių ....

Recepto beieškant

2017 m. lapkričio pabaigoje, susitikime su „Kvantinės magijos“ skaitytojais Kaune kalbėjau, kad ieškau universalaus recepto, kaip, nenaudojant regresinių metodų (hipnozės, meditacijos ir t.t.) pašalinti visas įmanomas interferencijas tiek šiame gyvenime, tiek praėjusiuose, tiek ir paralelinių gyvenymų patirtyse. Tiklsas – kad žmonės pajaustų galimybę išeiti į laisvę.

Žinoma, kalbu apie tuos, kurie nori išeiti į laisvę. Tie, kurie nenori – ir toliau gali mėgautis sielų kalėjimo bei karminių ratų svaiginančiais privalumais. Tada turėkite prie savęs maišelius, nes vieną gražią dieną žiauriai supykins. Kaltinkit tik save, nes esate nuoga patrankų mėsa kruopščiai reptiloidų ir hibridinių „valdovų“ klanų puoselėjamoje fermoje be langų ir be durų.

Taigi, prisiminkime, apie ką buvo kalbėta Kaune?
1.

2.

3.

4.

Taip, nepasigirdo .... ir paraleliniuose gyvenimuose.

Tokie yra. Mes esame vagiami, kad gyventume dar ir kitus gyvenimus tuo pat metu, pavyzdžiui, tarnaujant slaptose kosminėse programose vergais.

Aš noriu išprovokuoti, kad žmonės pradėtų prisiminti. Juk daugelis mūsų tokių patirčių turi. Tik bijo apie tai kalbėti. Nereikia nieko bijoti. Reikalas tas, jog pavogti žmogų, tai nereiškia, kad vogti fiziškai. Tu gali gyventi normalų gyvenimą, bet tam tikromis aplinkybėmis ima plaukti prisiminimai, kurie susidėlioja į logiškus (praeities ar ateities, neaišku, įvykius). Ne, tai nėra dejavu. Tai kitokios kilmės reiškinys. Technologiškai (naudojant slaptų kosminių programų technologijas) įmanoma jus paversti „devyngalviais“ zombiais. Kiekvienoje galvoje gyvens kita subasmenybė skirtingose dimensijose. Arba net toje pačioje. Būna visaip. Ir jūs kaip kūno „šeimininkas“ be jokių juridinių teisiųį jį, nežinosite ką daro viena subasmenybė, ką daro trečia ar ketvirta. Tai sudėtinga paaiškinti, bet situacija į kurią papuolėme yra žiauri. Ylos lenda iš maišo, kaip Antarktidos piramidės. Žmonės pradeda prisiminti.

Išsilaisvinimo frontas. I dalis. Kosminis dievų miškas

Gyvybė amžina, Visatoje mirties nėra. Yra tik formų pasikeitimas, etapų įveikimas, lipant asmeninės dvasinės evoliucijos labirintais. Perkeitimas vyksta logiškai, bet ne nuosekliai, t.y. ne įprasta mums linijine laiko seka. Tai atsitinka šuoliais, porcijomis, etapais.

Štai gyveni, gyveni, stengiesi išeiti į laisvę, visomis įmanomomis prasmėmis. Nors gyveni laisvėje. Netgi neatsižvelgiant į pagrįstus priekaištus dėl atsakomynės ar sąžinės stokos. Bet ar tu tai žinai? Ar tau kas nors tai pasakė? Tai tik vienas tavo AŠ aspektas įkluvęs, tas, kuris gyvena matricinės materijos programoje, kurią Rytų tradicija vadina Maja.

Kaip ten bebūtų – laisvė visuose savo AŠ aspektuose - tai tavo nepalaužiamas ketinimas bei gyvenimo kryptis. Taip gyvendamas sukaupi „bagažą“. Jis nei teigiamas, nei neigiamas. Jis tiesiog toks. Ir ateina diena, kuri, kaip sakydavo Ilja Prigožinas, tampa bifurkacijos tašku. O kaip rašė visų laikų bolševikų vadas Vladimitas Iljičius Leninas, apačios nebegali gyventi po senovei, o viršūnės prarado dantis tavo paties atžvilgiu. Atsiranda stabdymas bei vedimas į priekį. Kažkur stabdo, o kažkur vis dar leki, nes veda ketinimas.

Konfucijus žodžiais, kiekviena kliūtis tai priežastis judėti į priekį. Mes tų kliūčių turime per akis. Tik keliems procentams žmonių kliūtys yra vedimas į priekį. Ženkliai daliai – tai depresijos, nevilties ir mirties nuosprendis. Jie yra praradę orientyrus į amžinąjį savęs ir aplink visko supratimą, nes susikoncentravę į laikinus dalykus. Tai matricinė-genetinė programa, kurią iš savęs kažkaip reikia rauti su visomis šalnimis.

Tada kyla kitas klausimas, o kas yra laikina? Laikina - yra viskas kas turi formas, pradedant nuo minčių formų, baigiant medžiaginėmis formomis. Tai šio pasaulio blizgučiai, kurių paskirtis – atitraukti tavo dėmesį nuo esmės, kad tu bent sekundei prarastum orientyrus ir tikslus, kurie maitina sielą. Nes mintys yra ta pati materija. Sąmonė kuria materiją. Jei mintys (sąmonęs produktas), kaip ir materija - laikini dalykai, tai jų kūrėjas yra amžinas. Tas kūrėjas – viskuo užpildyta nebyli tuštuma. Ji neturi vardo, Ji nėra asmuo. Ji turi ir gali viską. Bet kuri forma atsiranda stebėtojo kūrybiniame polėkyje. Bet kuri forma atsiranda ir išnyksta kaip antrinis produktas.

Ko tikrai realiai nėra ir būti negali – tai nuo stebėtojo valios nepriklausomų, savaime egzistuojančių formų. Kitaip tariant, niekas savaime objektyviai neegzistuoja. Mes neigiame galimybę objektyviai ir atsietai nuo stebėtojo valios pažinti pasaulį. Jei mes jaučiamės užpildyta tuštuma, tai tokios išvados plaukia savaime, o jomis pradedi vadovautis ir realiame gyvenime.

Tai ne tik ezoterinis, bet ir laboratorijose pagrįstas faktas. Viską ką matome, girdime, užuodžiame, ką ragaujame ar liečiame – mūsų asmeninės kūrybos rezultatas, nes kai tik pasijaučiame tuštuma, tampame kvantiniais kūrėjais. Kad tai pajausti kartais reikia prarasti viską. Viską, ką mes įpratę vadinti žemiškomis gėrybėmis. Nes mes ir esame tas kūrėjas, tas užpildytas viskuo vakuumas, o ne forma, kaip mums kartais klaidingai atrodo. Žmogus yra kūrėjas, žmogus yra ir formų žudikas. Žmogus (didžiąją raide) ir yra ta užpildyta tuštuma. Jei, žinoma, žmogus nori ir geba bent sekundei pasijausti Žmogumi.

Bet dvikojis padaras su galva, rankomis ir kojomis yra laisvas kūrėjas? Ar jis yra laisvas žudikas? Ir kuo Žmogus (didžiąja raide) skiriasi nuo žmogaus (mažąja raide)? Jei Kristus save laikė „Žmogaus sūnumi, kuris neturi kur galvos priglausti“ (manau kad toks Žmogus tikrai kažkada vaikščiojo po kalėjimą-žemę). Archontai juk buvo apakinti ir nematė, kaip Kristus atėjo į Žemę (Egiptiečių evangelija). Tuo tarpu lapės, triušiai turi olas. Tai kas tada žmogus (mažąja raide)? Gal tas, kuris, Žmogaus Sūnaus žodžiais, lavonas, nes potencialiam mokiniui, kuris norėjo palaukti ir palaidoti tėvą, drėbtelėjo iš peties: „tegul mirę laidoja mirusius“.

Kas yra Žmogus ir kas yra žmogus - tai klausimas, į kurį neradus tinkamo atsakymo, negalima šiaip sau atsistoti ir kur nors eiti, lyg niekur nieko. Žmogus (didžiąja raide) yra ir fizinis kūnas ir užpildytas vakuumas, nes yra amžinas (siela), o žmogus, kuris dedasi tik fiziniu kūnu – laikina forma, vadinasi lavonas. Mes patys save sukuriame, kaip fizinius kūnus bei laidžiamės suvedžiojami. Kodėl taip yra – tai irgi didelė paslaptis.

Kūrinijoje ne viskas idealu ir ne viskas rožėmis klota. Egzistuoja jėga, kuri prievartiniu būdu sunaikina formas, kurios užsistovi ir nejuda. Mes sukuriame save kaip fizinius kūnus ir užsiliūliuojame archontų bei demonų vylionėse. Jų toks darbas – padėti mums, kaip tuštumai atrasti formas. Tačiau suteikę mums tokią dovaną, jie nė neketina nuo mūsų trauktis ir reikalauja kosminių palūkanų. Jų dėka dalimi savo AŠ mes sustojame. O jie to tik ir laukia. Juk stovinčiame valdenyje vyksta degradacijos procesai. Kūrinijoje veisiasi ir degraduojančias formas ėdantys padarai – tai įvairūs žemų dažinių demonai bei negatyvūs ateiviai. Tai mes įpratę vadinti blogiu. Jis atsiranda tada, kai kas nors mumyse užsistovi ir laiku nenumiršta, laiku nepasikeičia, neatranda naujų formų, kurios pasiekiamos kūrybos keliu griaunant archontų dėka atsiradusias ir užsistovėjusias laiko ir erdvės sienas. Pakui, kai pradedame judėti, mus stabdo ir reikalauja palūkanų. Tai mes irgi vadiname blogiu. „Blogis“ – čia nėra tinkamas žodis, be vadinkim tai „ezoteriniu blogiu“.

Taigi, blogis minta tuo, kas stovi ir degraduoja, arba tai, kas juda uždarais ciklais, kartodami tas pačias klaidas ir tuos pačius karminius ciklus. Tas pat blogis, prieš tai, mums, kaip sieloms suteikia formas, kurios mus sustabdo natūraliai. Bet koks formų atsiradimas iš vienos pusės veda į priekį, o iš kitos pusės stabdo. Todėl aš formas vadinu „ezoterinių blogiu“, o jų pratekamumą ir nuolatinę kaitą – „ezoteriniu gėriu“.

Iš pradžių tai buvo natūtralus procesas, bet visai nesenai jis tapo įrankiu energijai gauti ir parazituoti. Demonas-demiurgas nukopijavo Kūrėjo pasaulį, apvertė jį aukštyn kojomis, apgavo čia patekusias sielas, jog būtina evoliucija per blogį (aktyviai dalyvauti formose). Sielos patikėjo ir įkliuvo čia ilgam. Ir tamsa pradėjo dominuoti. Bet tai tik mega mastelių ciklo dalis, kuri buvo palanki ezoteriniam blogiui. Laikai keičiasi ir situacija taip pat keisis labai greitai. Tai maždaug tokia išvada peršasi po dvylikos „Žemė kaip sielų gaudyklė“ dalių.

Tryliktą dalį pradėjau rašyti senai, bet tai ką transliuoju ir noriu dar ištransliuoti į eterį, prasilenkia su įvykių srautu, kurį kažkas neabejotinai koordinuoja (kol mes materijoje), bet „dangaus sargybiniai“ niekada nelaimi jokio žvalgybinio karo, nežiūrint į tai, jog jie mus vertina kaip nuogą patrankų mėsą.

Mano taktika ir strategija taip pat keičiasi ir 13 dalies iš tiktųjų nebus. Aš paspaudžiau „delete“. Nes tai naujas ciklas ir nauja sekančio ciklo dalis: „Išsilaisvinimo frontas“. Metas išsitraukti sunkiąją artileriją. Tiek laikas, tiek vieta, siekiant įvertinti ezoterinę aplinką, kurioje gyvename, buvo labai riboti. Mes negalime užsidėdėti vien tik ties negatyvu ir aimanuoti: kaip blogai, jog gyvename sielų gaudyklėje, kalėjime. Atėjo metas kruvinam partizaniniam susirėminui. Juk tik taip galime įprasminti savo gyvenimą. Gali būti taip, jog maištas zonoje gali mus atvesti į krematoriumo pečiu. Bet tada mirtis bus prasminga. Galų gale jokios mirties juk nėra. Mes tik prarasisme seną formą ir atrasine naują. Gali būti taip (ir aš tuo tikiu), kad mes šitą kosminę skylę paversime klestinčiu rojumi. Taip ir bus. Abiem atvejais mes nepralaimime.

Pralaimėsime tik tada, jei sukūrę naujas (aišku, kad lakinas) klestinčio gyvenimo formas (šį kartą be archontų pagalbos), leisime matricai jas praryti bei interguoti į jau esamą ydingai pūvančią kalėjimo-gaudyklės sistemą. Neleiskime sistemai tobulėti mūsų sąskaita. Tiesiog ją perimkime ir perinstaliuokime nuo A iki Z. O čia tai bus revoliucija !!! Tokios Visatoje dar nebuvo ... Man patinka kosminis buldozeris :)

Padėka „Kvantinės magijos“ skaitytojams

Štai peržengėme 2018 metų skelnstį ir iki pirmosios jaunaties žuvų ženkle liko nedaug. Tai laikmetis, kai dar galima vieni kitiems padėkoti ir palinkėti geriausių dalykų. Pradėsiu nuo padėkos. Visiems, kurie skaitė, domėjosi ir palaikė svetainę per visą jos gyvevimo laikotarpį ir per praėjusius 2017 metus, nuoširdžiai dėkoju. Aš Jums Visiems žemai lenkiuosi ir ne galo dėkoju. Aš Jus myliu.

Jūs esate didvyriai, didvyrės. Jūs nesusitaikote su tuo kas yra aplink ir domitės alternatyvomis, dirbate su savimi, keičiate save ir pozityviomis bangomis užkrečiate pasaulį.

Per beveik 10 metų svetainė išgyveno ne vieną palikimą ir ne vieną nuosmukį. Mano pareiga buvo ir yra – išlaikyti šį dvasinių žinių šaltinį stabilų ir prieinamą visiems. Visos publikacijos, visa joje talpinama informacija turi neįkainojamą dvasinę išliekamąją vertę. Nes visi straipsniai parašyti širdimi, vedami begalinio noro atskleisti tiesą, padėti tiesos ieškantiems žmonėms rasti kelią.

Visų mūsų dėka, „Kvantinė magija“ šiandien gyva. Tai yra svarbiausia, atliktas didelis darbas. Ji yra išlikusi viena iš nedaugelio Lietuvoje likusių alternatyvios minties skleidėjų. Kiti projektai, kurie atsirado ties 2012 metų pakilimu, anksčiau ir vėliau senai jau užsidarė, kiti nuėjo sensacijų vaikymosi ir tiražo kėlimo bet kokia kaina keliu. Tačiau šis mūsų projektas visada išliko originalus ir nepriklausomas, kitoks negu bendra ezoterinės informacijos masė. Tai visuomeninis projektas, į kurį investuoju tik savo laisvą laiką, energiją ir lėšas, kuris mane patį ugdo, veda, o kitiems padeda keistis, mąstyti ir susimąstyti. Su šia svetaine išaugo nauja, kitokių, kitaip mąstančių žmonių karta, kuriems ne vienodai kur mes gyvename ir ką turime šiame gyvenime nuveikti. Nuoširdūs linkėjimai visiems: meilės, meilės ir dar kartą meilės!!!

Mano požiūris į tam tikrus dvasinius ir visuomeninius reiškinius išliko stabilus ir nekintamas. Jis yra radikalus, todėl neslėpsiu, jog atstovauju radikalųjį dvasinių procesų spektro kraštą, nes kompromisų tarp vergovės ir laisvės negali būti!!! Gąsdinimai kultūriniu šoku, mano nuomone, yra neetiški. Yra daug manančių, jog tiesa turi būti dalinai atskleista, palaipsniui, pamažu, tam, kad nesukelti visuomenėje kultūrinio šoko ar chaoso. Tokia pozicija turi teisę egzistuoti, tačiau kompromisų su sąžine negali būti. Visa tiesa turi būti atskleista. Tiesa negali būti pusinė ir ji tiesiog negali pakenkti žmogui. Tiesa, kokia ji bebūtų sunki ir neprognozuojama, visuomet padeda tapti laisvesniais. Aš dažnai gailiuosi ir žiauriai pergyvenu, kad neužtenka laiko parašyti lietuviškai visa tai, kas tvyro pasaulinėje ezoterinės informacijos erdvėje. Tam tikra dalimi sistema sugebėjo mane ir kitus kolegas neutralizuoti, atimdama brangų laiką, kurį, deja, tenka skirti įvairioms priverstinėms nesąmonėms, tokioms, kaip pinigų uždirbimas privalomims sąskaitoms apmokėti, raštams, bedravimui su valdiškomis įstaigomis, dėmesio stokojantiems žmonėmis-vampyrams ir t.t. ir t.t.

Buvo metų, kai straipsniai svetainėje atsirasdavo vos ne kasdien, buvo metas, kai nebuvo laiko rašyti, nebuvo minčių apie ką rašyti, bet iš esmės svetainė gyva. Apie 10 kartų ji buvo nulaužta. Buvo metų, kai ją atakavo tūkstančiai fiktyvių užklausų. Svetainę puolė valdiškos tarnybos. Jos veikla buvo skundžiama kompetetingosm tarnyboms, bylą nagrinėjo duomenų instekcija. „Kvantinė magija“ dažnai buvo atsidūrusi įvairių, tame tarpe ir užjūrio specialiųjų tarnybų akiratyje. Esu gavęs įdomių užklausų paneigti vieną ar kitą teiginį anglų kalba, nors tekstai rašomi tik Lietuvių kalba. Nereagavau į tai niekaip. Praignoravau. Man nesvarbu kas ką rašo, darau tai ką noriu daryti. Viską atlaikėme. Atlaikėme ir esame netgi labai gyvybingi daryti tai ką norime daryti, nors sąlygos dirbti šiandien Lietuvoje ne pačios linksmiausios. Kodėl?

Paskutinį kartą sveiatnė buvo atakuota už tai, kad įsikėiau nuorodą apie Pizza gate pedofilijos skandalą Amerikoje. Užteko, kaip paaiškėjo, vienos vienintelės nuorodos į youtube. Įveskite paieškos langelyje „pizza gate“ ir rasite daug informacijos šia tema. Tai pedofilijos ir prekybos vaikais skandalas Clinton aplinkoje, prezidento rinkimų įkaštyje, kurį šiandien tebenarplioja JAV federalinės tarnybos ir yra daug ateštuotų taip vadinamo esteblišmento atstovų. Formali spauda apie tai tyli.

Tai buvo lygiai prieš metus. Lietuvoje tokios informacijos neturėjo atsirasti. Viešoji makžurnalistika bei netikrų žinių mainsteaminės medijos, pusiau valdiški papūginiai sisteminiai portalai ir laikraščiai Lietuvoje apie tai tylėjo lyg ištikti komos. Jos yra monopolizavusios tiesą ir bet kokias alternatyvas traktuoja kaip Putino propagandą. Bet „pizza gate“ lietuviškoje viešoje erdvėje atsirado. Todėl praėjusių metų žiemą aš ir gavau tuos sistemos kirčius. Apynaujame automobilyje dingdavo stabdžiai, išbėgdavo alyva ir pan. Galų gale, dėl duomenų inspekcijos spaudimo, neva už neteisėtą rinkodarą (nes atsirado iš piršto laužtas fiktyvus nukentėjusysis bei jo skundas), 2017 m. ankstyvą pavasarį buvau priverstas uždaryti individualią veiklą ir nutraukti mokymus bei seminarų organizacimą. Tai padariau sąmoningai, nenorėdamas be reikalo rizikuoti tiek savo paties, tiek artimųjų saugumu ir net gyvybėmis. Deja, uždarius įmonę, teko kaip ir visiems mirtingiesiems „atsistoti“ į darbo biržą, nes pagal pagrindinę žurnalisto profesiją grįžti dirbti sisteminėje spaudoje negaliu. Tai neįmanoma dėl kelių priežasčių: už savo pažiūras ir įsitikinimus turiu „vilko bilietą“ (esu „paženklintas“, „raupsuoitas“ dėl skleidžiamų įsitikinimų), antra – tarnauti melui ir propagandai, taip vadinamai makžurnalistikai (mėgėjiškai, neprofesionaliai, perkamai žurnalistikai) neturiu jokio vidinio noro. Per savo 30 metų profesinę praktiką savo akimis mačiau kaip politikai, valstybės institucijos, farmacininkai perka didelius laikraščių plotus už didelius pinigus, kuriuos jiems suteikė Europos Sąjungos fondai. Ir ne tik. Plotus nuolat perka ministerijos ir depatramentai. Į Lietuvą buvo įmesti milžiniški pinigai smegenyms plauti. Laimei lietuviški ES pinigų įsisavintojai neturi smegenų. Pinigai buvo ištaškyti arba tiesiog išmaniai įsisavinti, o turinys sukurtas labai neprofesionaliai. Taigi, europinės investicijos į lietuvių smegenis tikslą pasiekė tik iš dalies. Bet tokia kryptinga veikla vis viena paliko savo pėdakus. Žmonės masiškai evakuojasi į užsienį. Kiti – vargsta ir moka mokesčius už tu ir tris.

Nepaisant tvyrančio neprofesionalumo, visa informacija makžiniasklaidoje pateikiama taip, kaip reikia nematomiems šeimininkams. Šį procesą stebėjau iš vidaus daug metų. Ir esu tam tikra prasme insaideris, kuris gali bet kada praverti burną ir pasakyti viešai, atskleisti baisias korporatyvines paslaptis. Baisiausia tiesa yra ta, jog šiandien be parduodamų plotų ir eterio laiko užslėptai kometcinei bei politinei reklamai, nei laikraščiai, nei televizijos, nei radijo stotys neišgyventų nei dienos. Šiandien lietuviškos žiniasklaidos turinys yra žiauriai toksiškas ir pavojingas sveikatai bei psichikai. Jeigu norite būti sveiki ir laimingi, nevartokite žiniasklaidos, nebet tai susiję su jūsų darbu. Aš tai sakau pilnai atsakingai, turėdamas už nugaros 30 metų darbo stažą toje sistemoje. Šiandien manęs jau nebekausto korporatyviniai įsipareigojimai ir aš be nerimo širdy kalbu taip, kaip yra. Todėl geriau būsiu darbo biržoje, bet nedirbsiu šiai ydingai sistemai.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija