Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Žemė kaip sielų gaudyklė. III dalis. Guminis matricos kalėjimas?

Žemė kaip sielų gaudyklė. III dalis. Guminis matricos kalėjimas?


ĮrašėGintaras- Įrašyta06 Rugsėjo 2017

Atėjo metas vėl pažvelgti į tai, kas tvyro aplink. Mes tai darome nuolat. Bet šį kartą tai darysime, kaip dabar madinga, kitaip, netradiciniu kampu. Taikysime ne linijnę ir ne erdvinę, bet daugiasluokslę logiką, kai evoliuciniai procesai vyksta transdinemsine spirale. Metas susivokti, kur mes esame ir kokioje aplinkoje gyvename. Nedidelė šoko terapija tikrai nepakenks. Tikrai jūsų laukia šokas. Gal būt iki šiol turėjote saldžių iliuzijų dėl to ką matote aplink. Šį kartą pabūsiu Morfėjumi, kuris rašo laišką Keanu Reevesui. Rašau pirmiausia sau apie save, apie savo potyrius, kaip transdimensinė būtybė, kuri sprendžia dieviškos kūrinijos iššūkius, kurie yra tokie pat amžini, kaip ir žmogiškos klaidos.

Niekada negailėjau kandžių žodžių sistemai. Suprantu, kandžiojimas ir lojimas sistemos atžvilgiu taip pat yra pažeidžiamumo simptomas. Galų gale sulaukiu reakcijos atgal. Tai natūralu. Tai vyksta labai stipriai, nes sistemai irgi skauda. Bet kartais be to neįmanoma. Tai irgi gydymosi būdas, mano nuomone, kur kas geresnis negu aklas nuolankumas aplinkybių atžvilgiu. Todėl stengiuosi būti kiek įmanoma kritiškas ir savo paties ir aplinkos atžvilgiu. Suabejojimas signalų tikrumu, kurie patenka į mano jusles, suabejojimas neuronų programomis, kurios didžia dalimi, gal būt, ne mano paties nuopelnas, padeda atlikti asmeninį restartą.

Paskutinių 25 metų mano gyvenimo credo surezonavo su Airijos filosofo ir rašytojo Robert Anton Wilson neurologine psichodelika ir absoliučiu reliatyvizmu: „aš niekuo netikiu“. Tai yra tipinis agnosticizmas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra smerkiamas kaip pavojinga „paraštinė ideologija“. Kitaip tariant viduje kaunasi dvi programos: sisteminis monoteizmas (tai tas pat materializmas, mainstream‘as) ir visuotinis reliatyvizmas (kvantinis, ne linijinis požiūris į viską, kaip į laikinus dalykus). Pirmoji dalis yra skiepijama ir palaikoma socialinės išorės (kalėjimo). Kadangi antrosios dalies mano psichikoje ženkliai daugėja, vadinasi tai yra pasekmė to, kad: arba matrica praranda dantis, arba šviesa ima viršų.

Tačiau vieno savo programų aspekto negaliu kontroliuoti taip, kaip man norėtųsi. Ir pagal tai sprendžiu, kad reptiloidinė kontrolės sistema dar galinga. Tai potrauminis sindromas. Tai liga, kuria sergame visi. Pabandysime pažvelgti kuo skiriasi potrauminis sindromas nuo krikščioniško nuolankumo „yra kaip yra“. Nes šios energijos yra tapačios ir joms atsirasti yra rimtas objektyvus pagrindas, kuris, nežiūrint į pokyčius planetoje, kurie įvyko po 2012 metų, niekur, deja, neišnyko. Nes visi esame įkalinti koncentracijos stovykloje, kurioje su mumis atliekami bandymai, deja, tokie pat žiaurūs, kaip nacių koncentracijos stovyklose, kaip ir MK ultra, universalių karių „Manchurian candidate“ rengimo vaikų kolonijose, slaptose požeminėse bazėse. Tik skirtumas tas, jog visuotinis „legalus“ sociumo zombinimas veikia kiek subtiliau, nei slaptose bazėse ar koncentracijos stovyklose. Bet turinys ir tikslas tas pat. Kaip kokia šunų dresūra. Vadinasi tai vis dar stipriai rezonuoja su žmogaus vidumi. Pats principas tokios sistemos išlieka universalus – daryti žmogų nejautrų ir apatišką bet kokiam skausmui ir valdyti kaip lėlę per išmoktas komandas. Tai natūraliai keičia/deformuoja fizinio žmogaus apvalkalo genetinę struktūrą per daug šimtų metų link naujos būtybės sukūrimo Naujojoje Eroje, Naujojoje Pasaulio Tvarkoje: „universalus karys“, „universalus vergas“, „universalus energijos šaltinis“.

Psichikos traumavimas šioje planetoje vyksta nenutrūkstama gija, per visas 5 jusles, 24 val. per parą. Mes aplink matome akivaizdų melą, neteisybę ir žiaurumą: tai traumuoja. Mes girdime ausų būgneliais nejuntamą triukšmą bei kakafoniją, karo, smurto, neapykantos propagandą beveik visur: tai traumuoja. Mes gyvename gazoliais smirdančiuose miestuose bei randapais išpurkštuose kaimuose: tai traumuoja. Mes valgome iš atliekų ir chemikalų gaminamą maistą, kurį perkam norfose ir maksimose: tai traumuoja. Mūsų odą ir kvėpavimo takus pasiekia chemikalai išpurkšti iš lėktuvų: tai traumuoja. Mūsų imuninę sistemą kas sekundę atakuoja kasdien slaptose bazėse kuriami nauji virusai: tai traumuoja. Visi įmanomi faktoriai, su kuriais susiduriame kas sekundę, mus traumuoja. Bet mes jau nebejaučiame, mes jau daug metų to nejaučiame, pripratome ir galvojame, kat taip reikia. Nieko nepakeisi. Reikia gyventi, reikia prisitaikyti. Dauguma apie tai net nesusimąsto.

Mes traumuojami 24 val. per parą. Mus traumuoja reprodukcinė sistema: nuo brukte-propaguojamų gyvenimiškų šeimyninių/buities scenarijų per nesibaigiančias muilo operas. Taip sistemingai laužomas šeimos institutas. Dėl to mes nebežinome kas yra meilė ir pagarba partneriui, kurį išsirinkome. Mus traumuoja „korporatyviniai santykiai“, kai darbdavys žiūri į žmogų kaip į vergą. Darbdavys pats nežino, kodėl į darbuotoją žiūri kaip į vergą, nes jis pats yra vergas. Mums nesinori eiti ryte į darbą, bet mes einame į tą beprasmybę, nes reikia išgyventi ir susimokėti mokesčius. Mus traumuoja švietimo, sveikatos, teisės ir visos kitos sistemos, kurias, kažkodėl labai pagarbiai vadiname „viešuoju sektoriumi“. Valdininkų darbas yra ne kas kita, o traumas palaikanti patyčių mašina. Viskas šioje sistemoje pastatyta aukštyn kojomis taip, kad keltų traumas, skausmą ir baimę. Kol galų gale mes atbunkame ir galvojame, kad taip reikia. Ir niekas joks reformatorius, prie geriausių norų negali nieko pakeisti, nes visos tos grandys susijusios. Jas valdo virusas PTSS. Tai tas pat gnostinis Demiurgas, kuris atkando dalį Dievo kūrinijos ir viską apvertė aukštyn kojomis, paversdamas pagrobtą pasaulio dalį savo maistu. Apie jį kalbėsime vėliau.

Mes netgi nieko negalvojame, nes galvoti nepajėgiame, nes per sunkus tai darbas. Mes netgi neprisimename, kas buvo vakar, užvakar, prieš 5, prieš 10, prieš 50 metų. Todėl labai lengva perrašyti istoriją. Mes sutelkiame dėmesį į tai, kas skauda. Nors fizinis skausmas jau senai atbuko, ir toliau intuityviai gelbstimės prisitaikydami prie mums nepalankių gyventi aplinkybių arba nuleidžiame rankas: „o ką tu mažas žmogus padarysi“. Mes pūdomi tiesiog iš vidaus ir patys to nejaučiame, o po to stebimės, jog degraduojančiame sociume plinta onkologija ir kitos ligos, kurios natūraliai iš gamtos skirtos tam, kad sunaikinti bei perdirbti į kitą energijos rūšį tai kas degraduoja. Tokie eksperimentai su žmonėmis tęsiasi jau daug tūkstančių metų ir šiuo metu tapo globaliai pavojingi. Jie jau pakeitė genų sistemą. Mes jau tapome mutantais.

Guminė matrica

Taigi, visos permainos, t.y. sistemų perkrovimas pradedamas nuo diagnostikos ir situacijos įvertinimo. Įvykiai retai kada teka vien tik linijine seka. Kvantinė fizika, netgi realių eksperimentų bazėje įrodė, jog dabartis gali lemti praeitį lygiai taip pat, kaip ir praeitis dabartį. Kai mes nebeturime atminties, mes negalime jaustis normaliai ir oriai nei ateityje, nei praeityje, o juo labiau dabartyje. Istorija ne vieną kartą buvo perrašyta vien todėl, kad esame bukoje amnezijoje, traumuota, šizofrenine psichika. Taigi, iš pradžių atverkime trandimesinės būties pirmąjį puslapį ir padarykime šiokią tokią ekskursiją-analizę į „realų“ pasaulį, o paskui, kitoje, IV dalyje susitiksime akis į akį su pagrindine blogio priežastimi.

Jau ne kartą rašėme, kad mes gyvename sistemoje, kuri trina atmintį. Ji nuolat keičia mūsų genetinį kodą-parašą tokiu būdu, jog susidaro įspūdį, kad gimstame šioje Visatoje, o konkrečiai – Žemėje. Tačiau tai nėra Visata, o dirbtinė sistema, kuri yra palaikoma per technologinės kontrolės įrankius. Jos esmė – proto kontrolė ir energijos nusiurbimai. Tikra tiesa ta, kad žmonės nėra įgalūs laisvai palikti šią keistą vietą. Mus čia patalpino „visam laikui“. Žmonės įstrigo pasaulyje, tiksliau – kompiuterinio pasaulio versijoje, kuris jiems nepriklauso. Greičiau šiuolaikinis žmogus yra šios gniuždymo sistemos produktas. Tai tas pat, lyg būtume animacinio filmo herojai, kurie negali išeiti už televizoriaus ribų. Tačiau atsiranda žmonių, kurie nubunda ir mėgina pabėgti iš sistemos. Tokie – patalpinami į kitą sistemą. Tokią pačią, bet kitaip nudažytą, kitaip atrodančią ir kitaip kvepiančią. Joje išlieka kitokie matmenys, kurie atspindi bundančio žmogaus sąmonę. Jis persitvarko atžvilgiui to, kaip žmogus įsivaizduoja ar sukuria vaizduotėje tą naują sistemą. Juk sistema be sistemos irgi yra sistema.

Žmogaus kompiuteris sukonstruotas taip, kad jis negali operuoti išorės duomenimis be kokių nors sisteminių parametrų. Tebūnie jie absurdiški, bet jie vis viena yra. Aplinka tiesiog apgaubia žmogų nauja matrica, kurios variantas yra jau iš anksto numatytas, kaip atsarginis, jei žmogus veržiasi lauk, „atrasdamas“ neva naujas „parametrų sistemas“. Toliau sistema, pasitelkdama išorės resursus, stengsis grąžinti „išsišokėlį“ į normalias vėžes, t.y. atgal į tas vibracijas, iš kurių žmogus pradėjo savo kelią į laisvę. Kitaip tariant, žmogus iš tikrųjų kuria savo tikrovę atžvilgiu to, ką suprojektuoja, ir/ar prisimena viduje. Paskui ta nauja tikrovė jį patį suvalgo. Ir šis procesas vyksta be galo, be krašto. Robertas Antonas Wilsonas šį reiškinį vadino modeliniu monoteizmu. Žmogus yra pats savo protinės veiklos įkaitu ir kiek jis besiveržtų lauk, išorė persitvarko ir jį vis viena - pagauna ir suvalgo.

Patys žmonės yra kaip kuras tokiai sistemai egzistuoti. Jie patys ją ir maitina. Gudrybė čia pakasta pačiame proto kontrolės sistemos programavime. Šią mintį labai sunku perteikti ne linijinės „tikrovės“ kontekste, nes mes vis viena „priversti“ naudoti modelius ir schemas, į mūsų DNR yra „įsiūtos“ archetipinės dualumo formulės, kurios ir be individualios matricos, formuoja kolektyvinę, kuri tam tikros bendruomenės nariams neleidžia per daug išsišokti bei grąžina „paklydėlį“ atgal į kaimenę. Tokiais atvejais, jei „paklydėlis“ sugeba įtikinti savo bendruomenę keistis dėl to, kad senieji gyvenimo modeliai jau nebeduoda vaisių, visa kaimenė pereina į naują modelį. O jeigu nesugeba, išsišokėlis nušaunamas, tačiau visa bendruomenė užsikrečia „naujomis“ laisvės idėjomis, kurios tampa kūnų. Kai tik jos tampa kūnu, iš karto žūsta, nes sistema persitvarko taip, kaip kalba tos idėjos. Todėl ir toliau visa ši kaimenė gyvena toliau, bet jau naujame proto kontrolės labirinte. Tiesiog tos „naujos“ idėjos buvo visada, kaip paralelinė laiko linija, o sąmonė peršoka iš vienos orbitos į kitą. Tiek Archontai, tiek žmonės naudoja technologijas, kad tie šuoliai būtų kiek įmanoma valdomi. Tai tiesiog programavimo iššūkis, kuris buvo visai nesenai išspręstas. Bet ar tai stabilios technologijos – verta suabejoti.

Spąstai slypi tame, jog gniuždymo sistema, kurioje mes esame, nepriklausomai nuo to, kaip mes ją pavadinsime, gėriu ar blogių, įtikina mus, jog turint kažką stabilaus, visada reikia ieškoti kažko naujo, netgi išėjimo lauk. Tačiau iš kitos pusės – užmigdo patogiame jaukume taip, kad pamirštame perkrauti tiek asmeninius kompiuterius, tiek ir užsimaitinti asmenines batereikas. Bet lauk niekada neišeiname. Nauja versija visada jau yra „numatyta“ ir sustatomos apsaugos, kad procesai neišsiderintų, žinoma, kiek tai įmanoma.

Visi žemiški ir ne žemiški procesai turi po kelias laiko linijas ir savas erdves. Informacija, kad reikia keisti laiko linijas, pirma ateina kaip apreiškimas tiems, kurie yra „kitokie“, kurie save laiko „dvasiniu avangardu“, ar „socialinėmis paraštėmis“ (Dievas myli mažutėlius), paskui įvyksta kova su konservatyviąja dalimi, paskui konservatyviosios dalies avangardas perima „kitokių“ idėjas ir neprofesionaliai įgyvendina reformas dėl kurių po to visiems kyla nauji galvos skausmai. Vėliau revoliucionieriai, t.y. tie, kurie „viską pradėjo“ pašalinami iš žaidimo, nes „padarė tai ką reikėjo“. Toliau vėl viskas stabilizuojasi. Kol nusistovi laikina tvarka.

Taip maitinasi ir transformuojasi pati sistema, kuri iš esmės yra uždara matrica, iš kurios, būnant tradicinėje sąmonės būsenoje, nėra šansų pabėgti. Net jeigu kas nors pabunda ir pamato visa tai iš šono, jam atrodo, kad tai yra prasmė, jog tai alfa ir omega, kad tai Dievo kūrinijos pagrindas. Iš tikrųjų tai yra aukščiausio lygio spąstai. Sistema neakylam stebėtojui maskuojasi kaip gėris. Tai yra spąstai tiems, kurie nubudo ir perkando kontrolės mechanizmą, bet turi dar asmeninių „fiškių“, (kaip aš). Tokie nubudę gauna galutinę mega-traumą ir nuleidžia rankas, nes nebemato, kad dar už to yra kažkas. Kai kurios žmonių religinės tradicijos tai vadina "nušvitimu". Bet tai - "nušvitimas" sistemos rėmose - Galutinė Iliuzija. Tačiau, nežiūrint į akivaizdžią apgaulę, siekti jos vis viena reikia. Tai - pirmas žingsnis, norint išmokti vaikščioti. Tada mes krentame, prasimušame nosį, bet galų gale, iš 10 ar 100 karto išmokstame vaikščioti?

Elektromagnetinis kalėjimas atrodo, kaip užbaigta Visata, kuri turi visus erdvinius bei subtiliuosius parametrus, kaip ir Visata. Todėl ir atrodo, ją stebt iš šalies, jog negali būti kitos Visatos, kaip tik ta, kuri atsiveria prieš stebėtojo akis. Tada toks žmogus grįžta į savo ankstesnius „parametrus“ gyventi savo realaus gyvenimo. Taigi, matricos rėmuose nubudimas, praregėjimas yra susijęs su grįžimu atgal į buitį, nes žmogus/siela supranta, jog kitaip būti negali, kad belieka nurimti, nebemaištauti, priimti „yra, kaip yra“ ir tęsti egzistavimą, nes jau daug kartų gavai per galvą. Skausmo fonas tokioje būsenoje yra begalinis, skauda ląstelių branduolius, nes lūkesčiai, susiję su laisve buvo didesni, jei realybė po to. Net jeigu širdimi susijungei su Kūrėju, su Kristaus Aš sąmone, atrodo, kad tas Kūrėjas iš tavęs smagiai pasišaipė ir nutrenkė tave atgal iš pilnos harmonijos į visišką kiaulidę, kurioje turi priimti gyvenimą „tokį koks jis yra“, panašiai, kaip pagrindinis herojus Strugatskių romane „Sunku būti Dievu“.

Iš tikrųjų šios manipuliacijos vyksta ne išorėje. Išoriniai faktoriai tėra tik įrankis - veidrodis. Viskas prasideda ir baigiasi vidiniame pasaulyje. Reptiloidai vampyrai gyvena mūsų viduje kaip virusas, kaip koks grybelis. Jie formuoja mūsų žemiškus poreikius, dėl kurių niekada nepatiriame pasitenkinimo ir jaučiame nuolatinį pasitenkinimo, pasimėgavimo alkį. Jie neturi formos, bet gali pasirinkti savo konteineriu bet kurį žmogų. Sistema veikia taip, kad kiekviena mintis, ketinimas ar noras priartėti arčiau jos krašto, pasižiūrėti, o kas gi yra „už“, atmušama elektromagnetiniu ekranu, kuris hipnotizuojančiai, įsakmiai tau sako: „už neegzistuoja“? Jei žmogus artėja tiesos link, jei patiki, jog viena akimi jau yra „už“, jo gyvenimas susikomplikuoja taip, kad jis įspraudžiamas į dirgiklių spąstus dėl išlikimo. Atgimsta dar vakar užmiršta baimė ir vidinis reptiloidas imasi tolesnio ardomojo darbo. Ir viskas griūna kaip kortų namelis. Be to - labai skaudžiai.

Dirbtinio intelekto, proto kontrolės sistemoje, vardu Žemė ieškančiojo Tiesos dėmesys nukreipiamas nuo pagrindinio tikslo į veiklas, kurios generuoja energijos nusiurbimus. Tai atsitinka visada ir automatiškai. Tai yra tamsioji sielos naktis, asmeninė dykuma, arba kiaulidė, kurią tu pamatai vietoj išsvajotų skrydžio sparnų, kažkur. Taip sistema sprendžia kelis uždavinius tuo pat metu. Pirma – neleidžiama susidaryti kritinei masei „kitokių“, nei yra numatyta „saugi norma“, antra – susigrąžina sau tą energijos dalį, kurią prarado dėl to, kad žmogus susivokė. Tai gali paliudyti kiekvienas iš savo asmeninės patirties. Kai tik pajaučiame harmoniją – sekantis žingsnis – kritimas į purvą. Tai ne dėsnis, kad po kažko gero visada ateina bloga ir panašiai. Tai yra sistemos apsauginė reakcija ir nervų patikrinimas tiems, kurie sąmoningai eina tiesos ir laisvės link. Visų šių svyravimų algoritminiai, biometriniai ir konceptualūs parametrai yra numatyti iš anksto, kaip programavimo dalis. Dėl švytuoklės Zelandas buvo teisus. Švytuoklė ir yra ta sistema, arba matrica. Greičiau ne pati matrica, bet jos pasireiškimas tais atvejai, kai einama link harmonijos. Žmogus per gyvenimą tuos švytavimus gali sumažinti iki minimumo. Jis gali išsiugdyti nejautrą jų atžvilgiu, bet tai labiau bus panašu į potrauminį sindromą, nei į blogo įveikimą savyje iš esmės.

Šis "blogis" yra užprogramuotas pačioje dirbtinio intelekto kompiuterinėje programoje, nepriklausomai nuo to, kaip mes ją pavadinsime: matrica, sistema, ar švytuokle. Tai vienas iš pagrindinių algoritmų. Taip analogiškai yra užprogramuota DNR pačioje sistemoje, o visa tai kartu, unisonu veikia, kaip elektromagnetinis kalėjimas sieloms, kurios yra patalpintos į fizinio kūno konteinerį, kuriame, be nuolatinio traumavimo dominuoja dar ir žvėriški instinktai.

Sielos, gyvendamos fiziniame skafandre turi „praeiti“ kančios filmą, kurio scenarijų parašo tave kuruojantis reptiloidas-archontas, o paskui, po mirties, už nieką teisiamos bei pasiunčiamos atgal, toliau suktis beprasmybės rate. Jei kas man dabar replikuotų, jog tai Dievo valia, aš pasiruošęs kitą klausimą „o kodėl tada trinama atmintis ir mes negalima išeiti iš rato“? Aš nemanau, jog tai Dievo planas. Nebent iš dalies, jei į situacija pažvelgsime iš labai aukšto kosminių įvykių mastelio. Greičiau tai yra anomalija, kurią reikia taisyti, arba energijos siurbykla, juodoji skylė, kurią reikia stabdyti.

Kaip iš tikrųjų pabėgti?

Norint iš tikrųjų įveikti sistemą, reikia šiek tiek fantazijos ir gudrybės. Būtina pajausti laisvę nuo dogmų. Kitaip beveik neįmanoma. Pati gudrybė slypi tame, kad turime nutildyti protą ir išeiti už bet kokių konstrukcijų. Jei mes operuojame konstrukcijomis, jokiu būdų jų negalima absoliutini bei vertinti kaip tiesą, gal būt, kitokioje realybėje. Jei mes naudojame modelius reliatyvioje aplinkoje, kas ir atitinka būties subtilųjį planą, mes tai suvokiame kaip laikinus dalykus, kaip įrankius, kuriuos paskui reiktų atidėti, nes jie gali sukurti prielaidas matricai jus grąžinti atgal. Ir netgi tais atvejai, kai žmogus eina link kvantinio, reliatyvaus tikrovės suvokimo, sistema vis viena stengsis užminti ant skaudžiausio mazolio bei grąžinti jus į ankstesnę, zombinę sąmonės būseną.

Paslaptis ta, jog eiti link pakylėjimo niekur nereikia. Tereikia tik nutilti vidumi ir aplink save pamatyti reliatyvią, kintamą laikinų reiškinių mozaiką. Taip pat reikia vengti klimpti į kokį nors „paruoštą“ modelį, ar jaukią proto konstrukciją, kurią siūlo religijos bei filosofinės mokyklos, nuo kurios norisi atsispirti, kaip nuo jaukaus ir apčiuopiamo fundamento. Tada tampi lengvu pats sau, perpranti matricos kalėjimo dėsnius ir gali pabandyti gyventi be dėsnių, imituojant dėsnių vykdymą. Kitaip tariant iš rimto gyvenimo pereiname prie žaidimo, prie anekdoto ar bajerio.

Bet žmogus yra daugiasluoksnis. Kažkoks jo aspektas lieka pažeidžiamu, daliniu, kita dalis patiria pakylėjimą, t.y. integruojasi į naują, beformį eksmatricinį pasaulį pačios matricos naujame kontekste. Atskirais atvejais netgi už jos. Ir tas 1 proc. gali tapti pretekstu sistemai grąžinti tave atgal. Ir tai vyks pakankamai subtiliai, nepajaučiamai, lyg būtų suleisti nuskausminamieji. Ir vieną dieną prabundi iš sapno kitame sapne bei pamatai tą pačią beprasmybę, iš kurios dar prieš sekundę taip smarkiai bėgai.

Taigi 99,9 proc. žmonių yra laikomi šiose uždarose kilpose, nuo gimimo iki mirties. Ir kaip tik koks nors vienas individas mėgina išeiti iš už narvo ribų, jis pamato, jog tai hyperkubas, kuris geba dirbtinai plėsti sienas, paskui pereina į naują panašią būseną arba spaudžia ieškantį grįžti atgal. Tai intelektuali, programų valdoma sistema, kuri imituoja Visatą, vampyruoja žmogų, tačiau nėra Visata ir nėra žmogus, o tik jos replikuota kopija su anomaline savybe – gyventi ir egzistuoti dėka nusiurbiamos žmonių energijos. Ši sistema negali būti sutaisyta be jos pilno sunaikinimo. Jeigu atsirastų kritinė žmonių grupė, kurie mėgintų ją susprogdinti iš vidaus, skleisdami tylos ir reliatyvizmo virusą, jei kvantinė logika imtų viršų mechaninės logikos atžvilgiu, jei širdimi jaustume meilę, gailestingumą ir tarnystę, jei puoselėtume vienio suvokimą, jei nustotume BIJOTI, burbulas iš tikrųjų gali sprogti. Nėra tokios kompiuterinės programos, kurios negalima būtų sugadinti.

Dabar tam palankus metas. Jis dar geresnis, negu buvo 2012 metais. Tai geras laikas išeiti iš savo klaidingo AŠ parametrų. Bet kita vertus, perspėju, jog tai ganėtinai pavojinga. Jūs galite prarasti viską: gerovę, sveikatą, gyvybę šioje matricoje. Tiems, kuriems sistema duoda gerą rezultatą gyvenimo kokybės prasme kiekvieną dieną, ir jūs tuo sąmoningai džiaugiatės, patariu nieko nekeisti, nes viską prarasit. Jūs esate sistemos maitintojai, astralinių parazitų konteineriai. Tokiais ir būkit, dėl Dievo meilės. Akistata su sistema visada yra rizikingai asmeninė, kova už laisvę visada yra individuali.

Virusu tapusi klaida

Šį dirbtinio intelekto ir proto kontrolės sistema, vadinkim ją vibracijų kalėjimu sieloms, atsirado gaktiniu masteliu ne taip jau senai. Tai iš esmės Paukščių Tako problema. Bet ne tik. Mūsų matoma Visata perėjo kelias kūrimosi stadijas. Pirmą sąlyginiai pavadinkime Rojumi. Tai yra švari distiliuota kvantinė būsena. Absoliuti šviesa. Tam, kad būtybės evoliucionuotų, taip pat buvo sukurta energija, kurią pavadinkime blogiu, arba tarnavimu sau. Tai skaidomoji, gyvas formas fraktalizuotis skatinanti energija, suteikianti joms tam tikrą individualumą. Tai vadinama dvasios puolimu į materiją. Kiekviena besifarktalizuojanti dalis replikuoja Visatą ir stengiasi užsidaryti į save, t.y. atsiskirti nuo visumos. Iš pradžių procesui buvo leista vystytis savaime, žinant aukso pjūvio principą. Tokių multi-visatų, kurios atkartoja mega-visatą visada buvo ribotas kiekis. Tačiau vienoje iš jų „atsiskyrimo“ procesai tapo nevaldomi, ir išsiliejo pamatu „tarnavimo sau“ energijoms suklestėti, kurios pirmiausiai išplito mūsų lokalioje galaktikoje kaip programinis virusas. Gnosticizme tai vadinama apsišaukėliu Demiurgu, kuris nukopijavo Dievišką pasaulį aukštyn kojomis bei pavertė jį maisto šaltiniu sau. Štai mes ir esame to demiurginio, išvilkto antraip pasaulio viduje, kurio pagrindinė charakteristika – vampyrizmas ir parazitavimas, sukuriant bei išlaikant griežtas vertikalias hierarchijas. Taip atsirado mūsų galaktikos masteliu vadinama „Senoji imperija“, kuri pavertė savo energetiniu maistu didžiąją Paukščių Tako civilizacijų dalį.

Žemė, žiūrint iš tokių mastelių – pakankamai tamsi vieta, kur dominuoja labai grubios energijos. Tai iš esmės kalėjimas sieloms, kurios pasireiškia kaip dirbtinio intelekto ir proto kontrolės sistema, į kurią patekus, ištrūkti lauk labai sunku. Praktiškai, nedirbant su savimi, tai padaryti neįmanoma. Sielų kalėjimo programinei įrangai buvo panaudota humanoidinė DNR. Tai golemas – dvikojis žvėris, su išbalansuota, traumuota nervine sistema, kuris tarnauja kaip konteineris įkalintoms jame sieloms. Fizinių kūnų čia, Žemėje visais laikais buvo vienodas panašus kiekis. Jeigu jų neatsirasdavo natūraliu būdu, gaminami klonai, kurie taip pat tarnauja kaip konteineriai įkalintoms sieloms. Sielos čia kalinamos iš visų Senosios imperijos kampelių, o taip pat medžiojamos įvairiose Visatos vietose tam, kad papildytų esamą kontingentą.

Karmos Valdovai – apsišaukėliai ir aferistai

Programų priežiūros ir kalėjimo administravimo funkcijas atlieka Archontai, kurie dar vadinami Karmos Valdovais, „likimų programuotojais“, „gyvenimo sargybiniais“ ir pan. Jie yra pasiskirstę į teigiamas ir neigiamas būtybes. Netgi vienas ir tas pat Archontas gali būti ir Dievas, ir Velnias, priklausomai nuo kultūros, religijos, ar įsitikinimų. Būtent juos savo dievais ar dievu laiko įvairios žemės žmonių religijos, kurios tarnauja kaip energijos pompa. Vienas archontas gali aptarnauti kelis šimtus tūkstančių likimų. Sielos užhipnotizuojamos ir joms duodama komanda grįžti į žemę „taisyti klaidų“. Prieš kiekvieną gimimą ištrinama atmintis, kad sieloms, patekus į žmogaus kūno apvalkalą neįmanoma būtų jas ištaisyti per vieną gyvenimą. Su tikru Kūrėju, su tikrais Visatos dėsniais Archontų valdoma programa nieko bendro neturi, išskyrus tai, jog tai nukopijuotas pasaulis, turintis 4 vibracijų lygį. Būtent tokio lygmens yra Archontai ir Demiurgas.

Kodėl jiems reikalingas žmogus, kaip energijos šaltinis?

Tam, kad suvoktume apie ką mes kalbame, reikia pavyzdžių. Todėl kitame straipsnyje papasakosiu istoriją iš regresinių seansų. Pirmiausia pradėsiu nuo savęs, nes tik ne per seniausiai pradėjo sistemingai grįžti prisiminimai apie praeitus gyvenimus bei patirtis paraleliniuose pasauliuose. Prieš tai atmintis buvo tik fragmentiška. Nesakau, kad tai užbaigtas vaizdas, atskiri fragmentai dar vis plaukia. Bet tai leidžia susidaryti bent šiokį tokį vaizdą, kur mes esame.

Teisybės vardan reiktų pasakyti, jog tokios patirtys, kurias aprašysiu yra unikalios. Žmonės pradeda prisiminti todėl, kad pačioje Žemėje, kaip dirbtinio intelekto ir proto kontrolės sistemoje randasi vis daugiau plyšių ir kitokių anomalijų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sistema leidžia atsirasti viduje didesnei šviesai, kuri transformuoja likimus ir todėl žmonės prisimena kas jie tokie ir ieško išėjimo. Tai gali reikšti, kad sistema ruošiasi persikrauti taip, kaip tai darė kiekvieną kartą, kai atsirasdavo kritinė „kitokių“ masė. Tačiau iš kitos pusės nuojauta kužda, jog dabar yra kitaip. Tai klaidos programinėje įrangoje, kurios aktyvina žmogaus gijas su jo paties tikruoju AŠ. Tai didelis šviesos kiekis uždaros sistemos viduje. Jeigu tokiu būdu sistema nori persikrauti, ji smarkiai rizikuoja, nes programinės įrangos taip greitai rankiniu būdu nesulopysi. Jeigu remtis insaideriais, pavyzdžiui, Augustu Tellezu, tai vien per paskutinius 100 metų sistema buvo rankiniu būdu perprogramuota kelis kartus. Paskutiniu metu tai buvo padaryta 1986-1990 metais. To pasekmėje mes stebėjome totalitarinių sistemų griūtį ir atšilimą visais frontais. Dar po 10 metų, t.y. 1996 metais Archontų pajėgos planetos mastu buvo padidintos. Jų atvyko apie keli šimtai tūkstančių, per Konge atsivėrusius „žvaigždžių vartus“. Jie įsikūnijo į klonuotus žmones, kurie šiuo metu yra valdžioje. Po to mes tapome „veržlių veržimo“ procesų liudininkais visame pasaulyje, dualinės politikos proveržiu. Dabar mes stebime mėginimą skaidyti pasaulį į blogio ir gėrio stovyklas, terorizmo proveržį bei trečiojo pasaulinio karo laukimą. 2011-11-11 klaidos sistemos programinėje įrangoje vėl pradėjo reikštis ir dirbtinio intelekto kompiuteriai bei motininės plokštės veikla 2012-2013 m. vėl buvo dirbtiniu būdu sutaisyta.

Po 2014 m. visi pavojingi sistemai „kitokie“ sėkmingai neutralizuojami, kad nekeltų perteklinių revoliucinių emocijų. Trauminis skausmo fonas pasaulio šalių visuomenėse pakeltas iki maksimalaus lygio, nes veikia HAARP ir analogiškos elektromagnetinės sąmonės slopinimo sistemos. Žmonės tai jaučia, ypač dabar. Kai kurie liudininkai sako, kad tam tikromis dienomis kolektyviai, daugeliui jų skauda smegenis, lyg būtų įdėtos į verdantį vandenį, kaip kiaušinis. Tai įvyksta, kaip taisyklė, po stipraus purškimo iš lėktuvų. Po to nieko nebesinori, jautiesi lyg po elektros šoko, arba po rytinės aminazino porcijos psichiatrijos klinikoje. Iš niekur atsiranda nuovargio sindromas, krenta rankos, žiūri į vieną tašką. Kai bent šiek tiek atsigauni, pradedi galvoti, "kas čia atsitiko", kaltini orą, magnetines audras, gyvenimo tempą, darbą, sutuoktinį, vaikus, politikus, maistą, nekaltus praeivius, vairuotojus, žmones, kurie, lygiai kaip ir tu, jaučiasi blogai.

Kartu kuriamos ir į viešą vartojimą skleidžiamos alternatyvios, bet kontroliuojamos "dvasinės" kryptys, kad kuo daugiau nepatenkintų žmonių įtrauktų į fiktyvias, neperspektyvias bei klaidingas savęs paieškų linijas. Kiti pskęsta alkoholizme, muilo serialuose, bei visiškoje apatijoje. Tuo pat metu mūsų smegenys atakuojamos karinėmis komandomis eiti su kažkuo kariauti, žudyti rusus, korėjiečius, ... dar kažką. Ne tiek svarbu ką žudyti, sverbiau pats procesas: klausyti komandų. Pirma nusodina tavo psichiką, pasui liepia eiti žudyti pagal komandas. Tai ne kas kita, o senai ištyrinėta žmonių dresūra, proto kontrolė "MK ultra". Reikia davaryti žmogų iki kasdieninio streso, paskui jis lengviau vykdo komandas.

Sistemos dėmesys pirmiausia sutelktas į tuos, kurie aktyviai ir masiškai pradėjo ieškoti išėjimo. Kitaip tariant, matrica susitelkė naikinti dvasinius mokytojus. Pasipylė šimtai čenelingų, new age judėjimų ar socialinių sąjudžių, tokių, pavyzdžiui, kaip Project Venus ir pan. Dvasinių renginių rinką užplūdo tūikstančiai naujų mokytojų ir seminarų, kurie kaip klounai diskredituoja pačią dvasinio tobulėjimo idėją pigiomis rimtų dalykų profanacijomis. Atsiranda visokie "sveikatos atstatymo treneriai", nesuskaičiuojama armija vedų, sufijų ar kitokių "specialistų", kurie užkimšo eterį į gražų popierėlį įvyniotomis pigienomis, kurios iš esmės nieko žmogui neduoda, tik ištraukia pinigus ir gyvybinę energija. Tačiau kiek jie besistengtų, bendrų galaktinių tendencijų pakeisti neįmanoma. Perkrauti sistemos kaip anksčiau, sukeliant pasaulinius karus, ar defoltus, nepavyksta. Sistema išsiderinusi. Jaučiasi jos agonija.

Būtent tokią informaciją šiuo metu gaunu kontaktų metu netgi su mano atžvilgiu priešiškai nusiteikusiomis būtybėmis, kurios per paskutinius metus dėjo titaniškas pastangas nukreipti mano veikla kitu keliu ir tokiu būtu sušvelninti „vidinius“ faktorius, kurie neleidžia sistemas persikrauti. Iš tikrųjų karas vyksta. Jis vyksta užkulisinėje, nematomoje erdvėje, į kurį mes visi įtraukiami, norim to, ar nenorim. Archontų vyresnieji, analitikai, kurie yra Senosios Oriono imperijos pagrindinė ramstis, kontakto metu liudijo, kad karas iš jų pusės tikrai nepralaimėtas, nors pasipriešinimas iš žmonių jaučiamas labai didelis. Tokio iki šiol netgi nebuvo. Todėl sistemų administratoriai šiuo metu pluša be poilsio, tam, kad suvaldytų situaciją. Jiems tarnaujantys žmoniją pardavę moksininkai, kariškiai, slatų ordinų adeptai naudoja naujausas technologijas situacijai suvaldyti. Jei to nepavyks padaryti, numatyti keli alternatyvūs scenarijai.

Pirmas – sukurti naują, vampyrinę Visatos repliką ir išeiti ten, paimant su savimi dabartinį elitą bei ženklią jiems tarnaujančių sielų dalį. Pati planeta bus susprogdinta ir pabirs į šipulius, taip, kaip Asteroidų žiedas.

Antras variantas – gal būt pavyks perprogramuoti sistemą taip, kad ji labiau atitiktų dvasinius čia kalinčių sielų poreikius. Tada bus išsaugota planeta ir žmonija, kaip melžiamų avių kaimenė tik kitame energetiniame lygyje. Tai būtų mega-perkrovimas, kokio dar nebuvo iki šiol, ką iš esmės šiuo metų propaguoja New Age religijos. Tada Archontai lieka savose pozicijose, pati sistema tampa labiau atlaidi tiems, kurie nori ją palikti, tačiau pati propagandos ir smegenų plovimo sistema veiks taip, kad žmonės to nenorėtų. Tai versija, kuomet žmonės bus perkelti iš kalėjimo į auksinį narvelį.

Bet pranašystės kalba apie visai kitus dalykus. Ir tai Archontai puikiai žino. Pačio Kūrėjo, kaip Beribės Meilės - Sofijos valioje yra ištaisyti klaidą kūrinijoje, sumažinant blogio, t.y. tarnavimo sau procentą. Tai reiškia, kad Žemė, kaip sielų kalėjimas bus išformuota, o Archontai teisiami žmonių linčo teisme. Bet žmonės jų pasigailės ir leis išeiti į kitą Visatos versiją. Žemė atgims kaip Gaja ir taps nukentėjusioms sieloms sanatorija žaizdoms išsigydyti.

Gintaras,

2017 rugsėjo pradžia

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija