Jūs esate čiaŽurnalai

Žurnalai


Žemė kaip sielų gaudyklė. IX dalis. Devintoji banga

Kai prisilieti prie labai gilių pasaulėkūros dalykų, negali toliau į pasaulį žiūrėti tomis pačiomis akimis. Taip pat ir pasaulis nebegali į tave žiūrėti tomis pačiomis akimis. Ateina laikas, kai akių tiesiog nematai, pastebi tik apgaulei skirtą makiažą, kuris iš pradžių šokiruoja, paskui erzina, kol galų gale tai priimi kaip patirtį ir atiduoti. Po to savęs klausi, ar man to reikėjo? Ką man ta patirtis duoda? Ar aš nuo to tampu gudresnis, išmintingesnis? Greičiau išauga storesnė oda ir tiek. Proto daugiau neatsiranda. Ir kam tas protas? Kiek besimokytum, įveikus vietą iššūkį gimsta kitas. Ir tai niekada nesibaigia. Vardan ko tas tobulėjimas, jeigu visą sukauptą žemišką patirtį nusinešame į kapus? Po to vėl gimstam ir nieko neprisimenam. Ir vėl kartojame tą patį.

Jei siela yra tobula šviesa, tai pagal kvantinę fiziką žinome, jog vienas fotonas visada žino viską apie kitus. Jei siela – tobula šviesa, tikrasis mūsų aš, Kūrėjo dalelė, tai logiškai mąstant, ji tobula būtybė ir viską žino. Mokytis nereikia. Evoliucionuoti – irgi. Ji gali remtis visomis įmanomomis pasaulių patirtimis. Kvantinė logika tarp eilučių sufleruoja eretišką, bet atsakyti šiame gyvenime mirtinai reikalingą klausimą: jei Dievas tobulas, o sielos yra jo kvantai, tai tiek sielos, tiek pats Dievas turi visą informaciją apie viską. Jis yra sukaupęs visas įmoanomas patirtis?

Tačiau kažkokia jėga Jį sugundo nusileisti į beprasmybių karuselę, iš kurios ji nieko iš esmės negauna. Ar visa tai neatrodo keista? Man tai žiauriai keista. Ir visos tos pasakos apie karmą, gyvenimą po mirties, prisikėlimą, apie būtinybę kantriai visą gyvenimą nešti kryžių, nes po mirties esą laukia amžinybė, atrodo kaip niekuo nepagrįsta šizofrenija. Todėl jau senai užsikimšau ausis religijoms ir dvasios mokytojams bei pasirinkau asmeninį gumbų ir mėlynių kelią. Kelią namo, t.y. į tą būseną, kuri yra švari nuo visokių manipuliacijų ir holograminių miražų.

Gyvenimas Žemėje visada yra ekstremalus potyris. Taip yra nepriklausomai nuo to, kokį stažą turime, iš kokios patirties pozicijų į tai žiūrėsime, iš kokios startinės aikštelės pradėsime savo kelią. Iš pradžių, pirmais gyvenimais tu viso to nesupranti. Po to pamatai ir pradedi suvokti žaidimo esmę. Nuo to ar tu suvoki, ar nesuvoki to žaidimo esmę, ekstremalumas niekur nedingsta. Keičiasi tik gyvenimiška strategija ir tikslas, kur turi nueiti. Jis pamažu išsigrynina.

Pirmuose etapuose maudaisi melo, manipuliacijų bei dualumo jūroje nieko neįtardamas. Paskui visa tai priimi per religijų, akademinių bei valstybinių melagių prizmę ir galvoji, kad tai užbaigtas pasaulis. Dar vėliau – tampi prokuroru bei teisėju sau ir kitiems. Akylai ir uoliai saugai tvarką (pasaulį) nuo akiplėšų ir įsilaužėlių. Dualumas tavo atžvilgiu dominuoja kiekviename žingsnyje ir tai tęsiasi labai ilgai. Kol užknisa. Jis prasideda dar prieš gimstant ir baigiasi toli po mirties. Praktiškai Žemės, kaip sielų gaudyklės „teritorijoje“ jis niekada nesibaigia. Todėl visada užknisa.

Sielos kažkieno prakeiksmu pasmerktos mokytis dualumo, nes pagal vieną žinomą legendą, už norėjimą pažinti gyvybės medį, Adomas ir Ieva buvo ištremti į 3 dimensijų pasaulį pažinti gėrio ir blogio. Pažinti gyvybės medį, reiškia perprasti šio pasaulio veikimo sistemą sėdint sofoje, ar patogiame krėsle prie kompiuterio. O tai nepasitarnauja evoliucijai. Iš tikrųjų situacija į kurią patekome kur kas blogesnė, negu biblijinėmis pasakomis bei padavimais nupiešta pirmųjų Žemės gyventojų patirtis. Galų gale ne jie buvo pirmieji ir ne mes būsime paskutiniai. Tai metaforinis perspėjimas neiti už ribos. Tuo tarpu mes einame už ribos ir be galo rizikuojame. Šiandien kito kelio neturime.

Vaizdas iš tikrųjų pakankamai žiaurus.

Pastaruoju metu gaunu daug laiškų bei liudijimu iš žmonių, kurie, perskaitę šį serialą atsikrato karminių sutarčių. Nepasakyčiau, kad jiems visiems labai puikiai sekasi, bet jie visi yra laimingi pabandę, nes pamatė tikrovę, su kuo mes visi esame susidūrę. Iki tol jie gyveno populeriose iliucijose. Dabar – pamatė realybę. Iš tikrųjų vaizdas yra ne koks. Vaizdas per daug žiaurus, kad galima būtų tą tikrovę bent šiek tiek padoriau nupiešti. Pasąmonėje gindamiesi nuo šio baisaus ir nepadoraus vaizdo, dažnai imamės saviapgaulęs, pasitelkiame fantaziją ir mėginame tą baisią tikrovę pagrąžinti. Todėl meninės sielos žmonės, prisilietę prie šio „vaizdo“ arba prasigeria, arba pradeda kurti tai, ko daugelis nesupranta. Kas daugiau nei tie, kurie turi kūrybinę sielą anksčiausiai už kitus perpranta žaidimą? Menininkai dažnai nežino ką toliau su visu tuo vaizdu daryti. Ir iš tikrųjų: ką toliau su tuo daryti? Pačiam žaidimui tu daraisi neefektyvus, energetine prasme – nenaudingas, o žaidimo nepakeisti. O ar verta tai daryti? Dažniausia tokio žinojimo pasekmė – vieną gražią dieną tave išjungs. Išjungs fiziškai, nes šiam pasauliui tavo supratimas kenkia. Kaip rašė broliai Strugatskiai viename iš romanų, „pusiausvyra sugriautų šį trapų pasaulį“. Tai neparanku šiam žaidimui, kurio pagrindas – visa įmanoma žmogiška patirtis žiauriai kenčiant dėl šizoifreninio dualumo.

Pastaruoju metu gaunu ne tik karmos atsisakymą praktikuojančių žmonių išpažintis, bet ir labai daug kritikos. Iš vienos pusės kritika – labai natūralus bet kokios kūrybinės veiklos atributas. Nebūtų kritikos, nebūtų ir kūrybos. Tačiau iš kitos pusės – tai to paties dualumo požymis. Mano kūryba dar vis skatina dualumą, nes kažką tai piktina. Tas pasipiktinimas atsiranda dėl to, kad metu iššūkį sistemai. Mesti iššūkį sistemai – yra dualumo požymis, kuris daug metų buvo būdingas mano kūrybai. Galiu nebent pasiguosti, jog anksčiau, prieš 5-6 metus „Kvantinės magijos“ tekstai buvo dar daugiau dualūs, kaip ir aš pats, negu dabar. Manau, kad pažanga šiokia tokia yra. Beje, iššūkio metimas sistemai konspirologinėje anglakalbėje blogosferoje turi ir savo pavadinimą. Kritikai tai vadina aikizmu. Todėl, kad aršiausiai tai daro David Icke. Žodžiu, aikizmas nėra svetimas ir man. To neslėliau ir neslėpsiu. Tai yra sudėtinė kelio dalis.

Taip yra todėl, kad manyje dominuoja maišto genas, kuris yra geriausias gyvenimo palydovas. Iš pradžių tai buvo intuityvus (šio pasaulio) žaidimo nepriėmimas. Tas nepriėmimas persekiojo nuo vaikystės. Ankstyvoje vaikystėje nesuvokiau, kur patekau, nes aplinka stipriai erzino. Man buvo sunku integruotis ir turėjau specialiųjų poreikių. Aš nežinojau, jog tas pasaulis, kurį matau savo akimis yra sielų kalėjimas ar sielų gaudyklė, bet jaučiau, jog visa aplinka ir aplinkybės, su kuriomis susiduriu yra baisi apgaulė ir beprotiškas maskaradas. Nors meilės vaikystėje gavau labai daug, to buvo negana ir tame pasaulyje, į kurį atėjau – nemačiau nieko rimto, tačiau iš kitos pusės - nuo pat pirmųjų žingsnių aiškiai suvokiau – jis labai pavojingas. Kitaip tariant, vos tik pamačius šį pasaulį kūdikio akimis, jis mane savo vibracijomis žiauriai traumavo, o paskui buvo labai sunku integruotis, dėl to, kad mačiau daugiau nei kiti, o pasikalbėti nebuvo su kuo. Todėl teko išmokti gyventi dvigubą gyvenimą: matyti tikrovę, o toliau – mokytis prisitaikyti, mokytis meluoti, taip kaip visi tai daro. Bet kiek besistengčiau taip integruotis, nieko gero nesigavo. Geno taip lengvai nenulauši.

Pasipriešinimas bet kam kas vyksta šioje Žemėje, melo, neteisybės, apgaulės matymas bet kurioje gyvenimo situacijoje mane tiesiog ėdė iš vidaus. Visą gyvenimą stengiausi šį geną nulaužti ir pradėti, galų gale gyventi kaip visi. Ir dabar, praėjus 50 metų, galiu pasakyti, jog man nepavyko, nors dėjau titaniškas pastangas. Vis viena pasąmonėje domino visos įmanomos alternatyvos. Dar paauglystėje, nuo 1982-ųjų buvau vienas pirmųjų Vilniaus pankų, paskui susigundžiau antitarybine veikla. Visose darbovietėse kėliau streikus bei revoliucijas. Ir iki dabar piktinu bet kokio rango lyderius bei vadovus. Nepriklausomai nuo to, kur beatsidurčiau, visuose kolektyvuose, pradedant nuo privačių asmeninių santykių, baigiant gamybiniais, privedu prie revoliucijų. Mesti iššūkį visam tam, kas stabilu ir gerai veikia, man atrodo normalu. Bet, atrodė, jog nieko gero tame stabilume nėra. Jei žmonės kažką daro iš baimės ir bijo pasakyti, tai ar čia gerai? Na ir kas, kad kažkas gerai veikia. Tačiau, kai pamatai, kokia kaina tai buvo pasiekta, kad viskas pastatyta ant manipuliacijų, kyla natūralus noras mesti iššūkį neteisybei.

Žemė kaip sielų gaudyklė. VIII dalis. Energijos srautų atstatymas

Kažkas labai keisto vyksta ore. Nuo 2017 metų rugsėjo paskutinės savaitės, po to, kai Ameriką ir Europą užtvindė anomalinės stichijos, kelioms savaitėms dangus tapo stebėtinai giedras. Nesimatė jokių cheminių lėktuvų, jokių chemtrailų. Po to vėl pradėjo plaukti anomaliniai Atlanto ciklonai. Šiandien, 2017 m. spalio 6 d. Lietuvos pajūrio regione dangus giedras. Jame vėl – jokio chemtrailo. Anksčiau tokių kraštutinumų nebūdavo. Dangų chemikalais tręšdavo stabiliai. Kas dabar atsitiko? Chaosas? Juodieji biudžetai baigėsi? Tiesa kažkur anapus....

Tačiau vyksta kiti įdomūs dalykai, ypač naktimis. Dangus kurį laiką buvo žvaigždėtas. Ir ką gi mes ten matome be įprastų dangaus kūnų? Gal būt tai šokiruos, bet virš galvų – tiesiog nesibaigiančios NSO magistralės. Nepastebėti – nebeįmanoma. Tiek daug įvairiomis trajektorijomis lakstančių „žvaigždžių“ niekada nebuvo. Žinoma, visada atsiras astronomijos „žinovų“ ir „ekspertų“, kurie būtinai pasakys, jog tai nesąmonė. Nieko nuostabaus, visada šalia tokių buvo ir bus. Per juos kalba Žemę ir mūsų gyvybęs užgrobę parazitai. Skeptikų lūpomis visada kalba bejausmė gniuždymo sistema, kuri visada primins: jei kažko mokslas ir valdžia nežino, nesako ar neįrodė, vadinasi tai esą neegzistuoja. Apie neegzistuojančius daykus galvoti ir kalbėti nevalia. Nes tai esąs visuomenės mulkinimas. Tačiau iš istorijos mes žinome, jog didžiausias melagis yra bet koks administruojantis aparatas. Žemės kalėjimo sąlygomis klesti kastos. Aparatas gyvena sau, o žmonės – sau. Aukštesnė kasta minta žemesnės kastos energija. Apie tai plačiau dar pakalbėsime šiame „poste“.

Kažkaip net nekyla noras tuos skraidančius objektus vadinti ateiviais. Kokie jie ateiviai? Greičiau mes – ateiviai, o jie čia labai senai kažką veikia. Ir tos veiklos produktas esame mes – šiuolaikiniai industrinio miesto žmonės su savo vergiška psichika, nuolat traumuojami, tapę bejausmiais besmegeniais, siauras funkcijas gebantys altikti biologiniai kyborgai. Tokius jie mus sukūrė juodam darbui. Jie sugebėjo apgauti ir įkalinti sielas? Mūsų genuose - daugybės civilizacijų, rasių bei tautų pėdsakai. Bet ar apie tai mes žinome? Gniuždymo sistema rūpinasi, kad nieko nežinotume ir būtume atviri programavimui. Štai valdžiai reikia paklusnios visuomenės, kad niekas neužduotų jokių „keistų“ klausimų? Žinoma, kad reikia. Todėl paleidžiama į darbą sunkioji artilerija tiesiai į beginklę patrankų mėsą.

Koks idiotas gali pasakyti, kad žmogaus sukurtas „palydovas“ arba kometa gali judėti Z trajektorija, pasukti 30, 40 ar net 90 laipsnių kampu, dingti bei vėl atsirasti? Tie, kurie vis dėl to danguje nieko nemato (o taip gali atsitikti), galiu parekomenduoti pasižiūrėti Steven Greer dokumentinį filmą „Sirius“. Taupant laiką ir popierių, patarsiu padirbėti su rimtais (ne valdiškais ir ne akademiniais) šaltiniais. Pabandykite viską savarankiškai išsiaiškinti. Kas jie tokie, tie, kurie skraido? Apie tai yra daug rimtų šaltinių.

Vienas tokių - Steven Greer. Apie vadinamą Senąją imperiją, reptiloidus, pilkuosius, apie tai kas yra taip vadinama žmonija, Žemė ir kokia jos reali istorija, siūlau pasinagrinėti Lawrence Spencer, Val Valerian (autorių grupė), Lisa Renee (rašytoja), Simon Parkes (buvęs UK kongreso narys), David Icke (paskaitininkas, rašytojas) ir pan. žmonių darbus. Jeigu viso to per daug, užtenka Lawrence Spencer. Šio žmogauis darbai tikrai sukrės jūsų įsitikinimų sistemą ir išstums iš jaukios komforto zonos. Perskaitę Lawrence Spencer darbus turėsite gana objektyvių įsivaizdavimą kodėl mes atsiradome čia, Žemėje, kokias patyrėme genetines manipuliacijas bei kosminio lygmens pažeminimus. Galų gale – kodėl Žemė vadinama kalėjimu? Taip pat sužinosite kas yra elektromagnetinis kupolas, kuris veikia kaip sielų gaudyklė, į kurią mes, kaliniai, patenkame iš pačių įvairiausių Senosios imperijos kampelių, „nuodemėms“ ištaisyti. Galų gale, Žemė beribio kosmoso masteliu yra ne tik kalėjimas, bet ir didelis beprotnamis. Kažkodėl norėdamos patekti būtent į šį beprotnamį, sielos stovi didelėse eilėse. Negi ši patirtis tokia neįkainojama ... be galimybių sugrįžti?

Žinoma, visada reikia vadovautis keliais nepriklausomais šaltiniais. Ir jeigu tų šaltinių informaciją patvirtina asmeninė patirtis – dar geriau. Google‘as visagalis, metas pasimokyti savarankiškai. Man būna taip: kai tik į galvą ateina kažkokia keista mintis, idėja, ar prisiminimas, kuris keistai iškrenta iš žinomų chronologinių faktų konteksto, po savaitės ar dar anksčiau randu apie tai šaltinį internete ar knygų parduotuvėse. Apie lietuvišką knygų pasirinkimą – net nėra ko kalbėti. Jau pripratome, jog normalių šaltinių tenka ieškoti kitomis kalbomis.

Žemė kaip sielų gaudyklė. VII dalis. Voratinklis ir genų inžinerija

2017 metų rugpjūčio 21 d. daugelis šviesos darbuotojų bei geros valios žmonių meditavo su intencija pakylėti Žemę, išvalyti ją nuo gniuždymo sistemos. Priežastys, kodėl buvo organizuojama ši meditacija – labai rimtos. Daugelis dirbančiųjų šviesos pusėje per pastaruosius kelis metus ar mėnesius buvo patyrę nuožmius sitemos puolimus. Jaučiasi veržlių veržimo tendencijos beveik visose viešojo gyvenimo srityse. Jei to nebūtume padarę, gal dar 2017 metų rudenį būtų sukeltas WW3, o daugelis mūsų – sunaikinti po vieną. Be to, kaip liudija insaideriai, tokie kaip Corey Goode, Cobra, Lisa Renee bei kiti, gniuždymo sistema tokių meditacijų neatlaiko. Neatlaikė ir dirbtinai sukeltos klimatinės anomalijos Amerikoje. 2017 metų rudens pradžios audros Irma, Marija buvo sukeltos dirbtinai. Tiesa, jos padarė daug žalos, ypač Karibams. Tačiau, jeigu nieko nebūtume darę, visą Amerikos kontinentą būtų ištikusi didžiulė katastrofa. Anomalijos neaplenkė ir mūsų krašto. Netipiškai gausūs rugpjūčio pabaigai ir rugsėjo pradžiai lietūs buvo taip pat dirbtinai sukelti. Tai ne mano vieno išvada. Apie ta ūžia internetas.

Mes išsiaiškinome kur ir kaip tie tiršti lietaus debesys buvo padaryti ir dirbome, kad stichija nepadarytų dar daug žalos. Galiu tik pasakyti, jog tai nėra susiję su klimato kaita ar atšilimu, kap kad skelbia paranojine tryda sergantys ekspertai ir žurnalistai. Kilimatas šyla, bet ne dėl žmogaus veiklos. Tai lemia procesai tiek Saulėje, tiek Saulės sistemoje, tiek galaktikos masteliu, tiek ir pačioje Žemėje bei paletos gelmėse. Esame kokybiškai visai kitokiose energijose ir jos visiškai kitaip veikia ir gamtą, ir fizinį žmogaus organizmą. Tačiau su tuo niekaip negali susitaikyti tie, kurie manipuliuoja procesais Žemėje ir dar tebėra bukai įsitikinę, jog valdo situaciją. Jie naujose energijose mato gėsmę ir pučia debesis, balina dangų, virš galvų purškia baltą mėšlą, nuodija vandenį, bijo aktyvėjančios Saulutės, bijo Pakylėjimo. Saulės bijoti nereikia, šviesos darbuose ji yra mūsų pagalbininkė.

Iš esmės Pakylėjimo procesas nėra išvengiamas, tačiau iš kitos pusės, žmonės turi dėti pastangas, kad tai įvyktų, kad Tamsos Aljansas nebegalėtų pasiekti to ko jie siekia – Naujos Pasaulio Tvarkos. Tai būtų visiškai kitokia nei dabar, labai pražūtinga Žemei laiko linija, kai vergovė taptų rafinuota, sunkiai pastebima ir praktiškai nebūtų įmanoma jos pastebėti ar panaikinti dėl itin stipriai gniuždančių proto kontrolės sistemų veikimo. Tai būtų Liuciferio triumfas. Aš asmeniškai tai pergyvenau sapnuose. Tai tikrai žiaurus scenarijus. Tai atėjo iki dabartinės laiko linijos, kaip prisiminimas iš buvusių gyvenimų Vegos sistemoje. Vega nėra rojus. Prisiminimai kužda, jog tai irgi kalėjimas, tik labai rafinuotas. Apie tai šiek tiek plačiau pakalbėsime straipsnio pabaigoje.

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriame šiandien yra tas, jog Žemė ir žmonija per ilgai buvo pavergta. Ir dabar turi daug su tuo susijusių psichologinių problemų. Potrauminis sindromas labai giliai įsišaknijęs. Ypatingai tas pavergimas jautėsi per paskutiniuosius kelis šimtmečius. Traumos gilios ir jos tapo kasdienybe. Žmogus gali pakelti labai aukštą tiek vidinio, tiek išorinio skausmo kartelę, kol pasipriešinimas palaužiamas. Palaužti galima bet kurį. Ir tada žmogus prisimins to, ko nėra daręs, o išgalvotas istorijas priims už tikras. Nes jo kūnas išgyvena nuolatinį, nesibaigiantį stresą, dažnais atvejais peraugantį į ligas. Tai vadinamasis Mandelos efektas. Palaužtas, suklastotais prisiminimais gyvenantis žmogus totaliai bijo visko. Jis netgi nebijo, jei taip galima pasakyti, nes baimės negirdi. Jis girdi tik valdžios hipnozės komandas, kurias privalo aklai, nediskutuotinai vykdyti. Taip gyvena 95 prc. planetos žmonių. Todėl per tokias meditacijas, kaip 2017 m. rupjūčio 21 d. – būtinas kuo didesnis dalyvių skaičius, kad suaktyvintume kitą laiko liniją, kurioje Žemė ir Žmonija būtų laisva. Tokių meditacijų bus daugiau. Galima ir reikia tai daryti kasdien, kai tik atsiranda laisva minutė. Įeikime į meditacinę būseną ir pamatykime savo ateitį, kaip mes laimingai ir ilgai gyvename. Užkrėskime eterį pozityviomis vizijomis ir neabejokime nė sekundę, jog tai ir įvyks. Tada Žmonijos vieningas kvantinis laukas užsipildo pozityviomis enegijomis, kurios pamažu keičia tiek asmeninę, tiek ir bendrą tikrovę. Nebijokime atsisakyti to, kas ne mūsų – karmos ir visokių sutarčių-čipų. Kapokime juos kai tik ateina tokie blogi prisiminimai, be jokio gailesčio, be darymosi atgal ar į kitus.

Iš esmės 2017 m. rugpjūčio 21 d. meditacijos metu, kai vakarinė planetos dalis stebėjo Saulės užtemimą, suaktyvino energijas, kurios sutvirtino dar 2012 metais atsiradusią alternatyvią Pakylėtosios Žemės laiko liniją. Paprasčiau kalbant, Tamsos Aljansas su iliuminatais ir reptiloidais-ateiviais tikėjo ir tebetiki, jog 2012 metais ir vėliau situaciją suvaldė. Per 2015, 2016 ir 2017 metų pirmąją pusę pradėtos veržti veržlės visose viešo bei asmeninio gyvenimo srityse. Šviesos darbuotojams buvo kertama per jautriausias vietas, Europoje buvo įjungti galingiausi elektromagnetiniai smegenų veiklos slopinimo generatoriai, cheminiai lėktuvai raižė dangų be gailesčio, lietūs ir upės virto cheminėmis putomis, slaptose rodšildų laboratorijose išvesti virusai pjovė ištisas šeimas. Jiems reikia, kad 2/3 žmonijos jaustų tą pačią laiko liniją, kaip ir jie. Tai kita laiko linija negu ta, kuri buvo iki 2012. Jie tai vadina Nauja Era, Nauja Pasaulio Tvarka su viena vyriausybe, viena valiuta, mikročipais ir biorobotizuotais vergais, kurių liks 1 milijardas. Daugiau esą nereikia, nes juodus darbus atliks mechaniniai robotai ir klonai.

Tačiau 2012 atsirado dar viena laiko linija, kuri „teka“, jei taip galima pasakyti, lygegrečiai. Tai Pakylėtos Žemės laiko linija, kurios aktyvizavimui reikia ir laiko, ir pastangų. 2017 m. rugpjūčio 21 d. meditacijos metu mes aktyvinome šią laiko liniją. Tačiau tam yra nuožmiai trukdoma. Daromos įvairios kliūtys. Bet iš esmės suvaldyti situacijos jiems nesiseka. Mes taip pat turime daug nebaigtų reikalų. Dauguma žmonių šiandien gyvena konkurencinėje aplinkoje, tarp šių dviejų laiko linijų. Ir šiadien joks žmogus, joks ateivis, joks dievas negali pasakyti, kokia laiko linija laimės ir taps pagrindine. Pranašystės palankios abiems laiko linijoms. Todėl rugpjūčio 21 d. meditacija buvo didelis žingsnis siekiant Pakylėjimo. Ir tai padarė daug žalos Tamsiąjam Aljansui, kuris 2017 m. pabaigoje planavo sukelti WW3 (trečiąjį pasaulinį karą), tam, kad po to ateitų numatytas gelbėtojas, kuris išvestų pasaulį iš „chaoso“, o vėliau – įvestų globalią diktatūrą. Daugelis insaiderių parspėja, kad neramūs laikai pasaulyje tik prasidėjo ir jie tęsis maždaug iki 2023 metų. Paskui arba mes teisime dievus, arba mus teis pati sistema už mėginimą sukelti globalų chaosą dėl per daug didelės laisvės, kuri neva žmonių pasaulyje neleistina. Tačiau tai, turbūt, jau nebeįmanoma.

Energetinis matricos voratinklis

Dabar pabandykime vėl pasinerti į gana sudėtingus žmogaus ir dievų santykius. Šią laiką-erdvę, kurią matome prieš savo akis, mes pavadinome Apaišaukėlio Demiurgo pavogtu ir aukštyn kojomis apverstu pasauliu, kurį administuoja Archontai (sistemų administratoriai). Jie ir yra plėšrūs drakoniečiai – reptiloidai. Mes išsiaiškinome, jog tai dirbtinai sukurta kompiuterinė sintetinio intelekto sistema, kurioje žmogus paverstas vergu ir maistu kitiems pasauliams.

Žemė kaip sielų gaudyklė. VI dalis. Galaktikos siurblys

Paskutiniai keli „Kvantinės magijos“ straipsniai iš serijos „Žemė kaip sielų gaudyklė“ nepraėjo be pasekmių. Atrodo, kas gi čia tokio, kažkokio vienišiaus blogerio astralinės kelionės. Tūlas prašalaitis pasakytų: niekm ši keista informacija neturėtų užkliūti, nes svetainės skaitomumas, pagal „google analytics“ nėra labai didelis, kad atskleistos žinios ar idėjos darytų ženklią įtaką sociumo raidai. Tačiau ilgametė žurnalistinė praktika kužda, jog man pavyksta rasti būtent tą informaciją, kuri po kelių metų bus plačiojoje visuomenėje „ant balgos“. Man jau daug metų pavyksta būti savotišku skaliarinio impulso generatoriumi ir sukelti gana stiprų morfinį cunamį neišeinant iš kabineto. Ir tos idėjos, ta informacija, kuri šiandien liejasi šiuose keistuose tekstuose, po kelerių metų taps banalia kasdienybe.

Iš pradžių tik užsirašydavau mintis, kad nepamirščiau, po to sudėdavau į tekstus. Kažkada, radęs minutę, per pakankamai netrumpą laiką išsdudijavau Rupert Sheldrake (https://www.sheldrake.org/) darbus šioje srityje ir turiu supratimą kaip tai veikia. Ir teoriškai, ir praktiškai egzistuoja subjektyvus suvokimas kaip daryti įtaką sociumo įsitikinimams ir bendruomenių evoliucinei raidai. Tačiau dėl rutinos, dėl gyvenimo tempo ar daromo išorės spaudimo, dažnai pamiršti, jog tavo disponuojamų poveikio visuomenei įrankių „asorti“ yra ne kas kita, o sąmonę plečiančios piliulės. Tai yra ginklas ir gana rimtas „psichotroninis“ įnagis. Tačiau visam tam iš sistemos pusės yra sukurti galingi priešnuodžiai. Todėl ir jaučiasi „išorės spaudimas“. Taip dirba įvairios slopinimo sistemos, veikiančios pusiau automatiniu režimu, kaip atsakas į tavo „energetinį darbą“. Jos suveikia visada, kai „kitokia“ sistemos atžvilgiu informacija bei jos pagrindu susidarę kvantiniai-morfogeniniai laukai pasiekia kritinę ribą, kuri kelia rimtas problemas matricos porgamuojamai tvarkai, tiek sociumo, tiek individo vystymosi raidai. Tai suprantama sistemos gynybinė reakciją į „svetimą“ jai energetiką.

Oponentai pasakytų, jog tai irgi „socialinė inžinerija“. Iš dalies tai tiesa. Tačiau aš šiuo atveju nesiekiu asmeninės naudos. Per mane kalba Tas Kas Esu, t.y. tikroji žmogiška prigimtis. Man yra svarbiau, kad sąmoningumas visuomenėje augtų ir žinios, kurios per mane ateina į viešąją erdvę, ir iš draugiškų ir iš ne visai draugiškų pasaulių (atsirenkame racionaliai), darytų žmogų matantį daugiau ir mąstantį nepriklausomai. Todėl nereikia stebėtis, jog esu pastebėtas ir taip pat – įrašytas į „vyrų juodais drabužiais“ speciajųjį sąrašą, kaip išsiskiriantis iš „normalaus“ visuomenės virpesių spektro svetimos ideologijos šnipas-insaideris, kuris gali iššauti užnuodytą antisisteminę kulką bet kada, kaip koks teroristas Londono metro stotyje.

Apie Visatos paslaptis, sąmonės pirmumą materijos atžvilgiu, apie kvantinę proto prigimtį bei neatskleistas (greičiau – sąmoningai paslėptas) žmogaus galimybes save gydyti ir išgydyti išmokstant naudotis kvantinės prigimties laukais, pradėjau rašyti dar 2004 m. Tai yra 10 metų anksčiau nei akademikas, kardiochirurgas Jurgis Brėdikis (2014) parašė knygą „Kitokiu kampu“. Aš jau tada žurnaluose „Žmogus“, „Žmogus ir Visata“, „Lemtis“, „Mokslas, ezoterika, žmogus“, „Būrėja“ rašiau, kad jokios ezoterikos, parapsichologjos, magijos ar mistikos nėra. Iš manęs čia, Lietuvoje visi juokėsi, nes dar 2004-2006 m. metais rašiau, kad visuotinis sąmonės pakylėjimas neišvengiamas. Nebutinai reikėjo skaityti „Kryoną“, „Plejadiečius“ ar „Pakylėtuosius valdovus“, kad suvoktum, jog vyksta lemtingi žmonijos gyvenime įvykiai. Pastabumas, šaltas protas ir „kitokios“ žinios tuo metu atrodė itin eretiškos, net ir tiems, kurie ezoterikoje gyveno nuo „tarybinių laikų“ ir jautėsi viską gerai žiną iš paraidžiui perskaitytų teosofinių knygų. ŠIANDIEN knygynų lentynose pilna naujų knygų apie tai, jog viskas yra fizika ir visokie „antgamtiniai“ dalykai senai yra įrodyti moksliškai, o žinios nuo eilinių vartotojų kruopščiai slepiamos iki šiol, neva siekiant labai pragmatinių tikslų – išvengti galimo kultūrinio šoko. Dėl šios priežasties mes iki šiol nieko nematome „viešojoje erdvėje“ kalbant epie ateivius, apie naujausius mokslinius pasiekimus proto kontrolės, alternetyvios energetikos bei slaptųjų kosminių programų srityse. Paradoksas - socialiniai tinklai pilni informacijos apie ateivius, apie alternatyvios medicinos stebuklus, išgijimus be medikamentų ir pan. Tačiau atskirti tiesą nuo netikrų žinių - sudėtinga. Tai ir yra naujausia cenzūros forma - kad būtų sudėtinga atsirinkti. Tiesos analizei šiuolaikinis žmogus paprasčiausiai nebeturi laiko. Todėl pasitiki galvomis iš televizoriaus, kurios neva viską geriau žino.

Daugelis paminėtų žurnalų numirė arba buvo numarinti. Vėliau, nuo 2008 metų visas šias idėjas perkėliau į tinklaraštį „Kvantinė magija“. Įvairiuose Lietuvos miestuose skaičiau paskaitas apie kitokią pasaulėžiūtą, kaip sau padėti. Ir net pats akademikas Jurgis Brėdikis buvo mano paskaitų lankytojas Kauno „Švieos namuose“. Kodėl aš dar tada neparašiau knygos? Gal ir gerai, kad neparašiau, nes žinojau, jog akademikas panašią irgi rašo. Gal todėl jis ir ateidavo į mano paskaitas. Tai aš kaip ir perleidau jam iniciatyvą. Juk gerbiamas J. Bredikis savo patirtimi, autoritetu ir įtaka visuomenėje gali pasiekti didesnę auditoriją, negu aš, paprastas, radikalių, antisisteminių pažiūrų žurnalistas su „vilko bilietu“, laisvalaikiu besidomintis ezoterika bei mokslu. Bent jau taip tuo metu galvojau. Todėl pirmoji mano knyga dėl šios priežasties neišėjo, nes būtų buvusi beveik apie tą patį.

Ji taip ir liko USB rakte. Dalis jos atsirado kaip straipsnių serija „Kvantinėje magijoje“ įvairiais pavadinimais. Dalis jos tapo 4 metus skaityto paskaitų ciklo „Kvantinė medicina“ konspektais. Paskaitų ciklą sudaro filosofinė-teorinė dalis bei praktika. Į šį paskaitų ciklą sudėta tai, ką „perleidau per save“ ir žinau, jog veikia. Jokio kopijavimo, jokio perrašymo iš kitų autorių. Tai buvo visiškai autorinis „now how“, lietuviška gydymo energijomis sistema, alternetyva nusipiginusiai REIKI. Per 5 sezonus esu įteikęs per 100 kvantinio gydovo diplomų. Žmogus su diplomu gaudavo meškerę kaip dirbti su savimi, su savo problemomis bei negalavimais. Paskaitų ciklo metu kalbėdavime apie sąmonės pakylėjimo reikalus, praktiškai apie viską, daug giliau kapstėme negu David Icke ir kiti „pasaulinio lygio autoritetai“. Ir dabar atsirado kita dilema – ką su visa ta medžiaga toliau daryti?

Paskaitų ciklus teko nutraukti dėl 2016 m. pabaigoje prasidėjusio puolimo, kuris mane užgriuvo visiškai nepasiruošusį, kaip koks perkūnas iš giedro dangaus. Gal pavedė patirties stoka, gal tiesiog nenorėjau veltis į tą chaosą, kuris dabar tvyro ezoterinių paskaitų rinkoje ir konkuruoti su įvairaus plauko profanuotojais bei plagiluotojais, kurie per paskutinius2-3 metus pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Todėl 2017 metais naujo ciklo net nepradėjau, nes, prisipažinsiu, neesu atsigavęs po viso to kas įvyko. Kita vertus, žmonės šiandien tiesiog pasimeta tų paskaitų ir seminarų gausoje. Pasiekti tą auditotiją, kuri būtų motyvuoja – be galo sunku. Naudinga informacija paskęsta gausėjančiame plagijatų chaose. Sunku tame chaose atsirinkti, kas tikra, o kas netikra, kas veikia, o kas ne. Todėl iš mano pusės atsirado natūrali pauzė, o tuo pačiu atsivėrė langinės naujiems dalykams, kurie šiandinen daug svarbesni net už sveikatos atstatymo ar svajonių išsipildymo klausimus. Norint atstatyti sveikatą, reikia gilintis į priežastis. Norisi rasti raktą, kuris padėtų tas priežastis identifikuoti tiek asmeniniame, tiek ir bendruomeniniame lygmenyje.

Kvantinė medicina, pagal tą koncepciją, kurią aš sukūriau bei skaičiau paskaitas, siekia vieno tikslo - sveikatos per vidinio pasaulio korekciją, tačiau mato du kelius. Pirmas - čia ir dabar atstatyti žmogaus energetinį balansą. Tai reikalinga, kad žmoguje išsilaisvintų energijos kiekiai, būtini sveikimo procesui užtikrinti. Turėdamas pakankamai daug laisvos energijos, žmogus pats randa atsakymus, kodėl jį ištiko vienas ar kitas negalavimas. Seanso metu mes tiesiog atjungiame parazitus nuo žmogaus ir jam pasidaro lengviau. Tačiau ar to užtenka? Patirtis sako, kad ne visada. Tie parazitai grįžta, nes yra sutartys. Todėl reikalingas antras kelias - eiti tiesiai į priežastis. Tačiau kiek beieškosime tų priežasčių, galo nesimato. Todėl reikia tuos du kelius sujungti į vieną bei surasti pagrindinę priežastį. Karmos sutarčių atsisakymas - nukelia mūsų dėmesį būtent į pagrindines priežastis. Tai viena naujausių ezoterinės medicinos idėjų, susijusi su Visuotiniu Sąmonės pakylėjimo procesu. Tai susiję su kitokiu požiūriu į matoma ir nematomą realybę. Jis skausmingas, gal net baugus (kai kalbame apie Žemę, kaip kalėjimą bei reptiloidus-archontus), tačiau tai reikalinga, kad atgimtume.

Galima sakyti, jog farmacinė kabala prieš mane laimėjo mūšį, bet nelaimėjo karo. Buvau kuriam laikui išvestas iš normalaus darbo ritmo. Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Po to, kai 2016 vėlų rudenį pradėjau jausti keistą spadimą, kuris peraugo į net į rimtus įvykius, susijusius su pavojumi gyvybei, turėjau rasti atsakymą, kodėl visa tai vyksta. Kiekvienas procesas, tiek geras, tiek blogas, turi kelis sluoksnius, kuriuos galima suvokti bei aiškinti reliatyviai. Kiekvienas kitoks požiūrio kampas gali duoti kitokį atsakymą. Bet visi šie atsakymai leidžia suprasti vieną ir tą patį: prasidėjo globalūs požyčiai, arba Didžioji Pjūtis. Todėl, gal būt, atėjo metas pajausti kvietimą daryti svarbesnius darbus.

JEIGU JŪS ESAPE PUOLAMI, JEIGU GYVENIMOŠKOS APLINKYBĖS JUMS NEPALANKIOS, VADINASI ESATE DIEVO MYLIMI. TAI REIŠKIA, KAD JŪS ESATE IŠSKIRTINĖ SAVO VIRBRACIJOMIS ASMENYBĖ IR JŪSŲ ATŽVILGiU MATRICA TAIKO PREVENCIJĄ, UŽKARDYMĄ. TAI TAIP PAT REIŠKIA, KAD ANT JŪSŲ PEČIŲ GULA DIDELĖ ATSAKOMYBĖ NEŠTI ŠVIESĄ, NET KAI LABAI SKAUDA. TAI GALIMYBĖ ATSISPIRTI KOJOMIS Į TĄ SKAUSMĄ NAUJAM ŠUOLIUI.

Mano reikaluose hologramiškai atsikartoja tai, kad vyksta ir globaliu mastu. Todėl darbas su savimi, su savo matoma ir nematoma aplinka, veikia ir globalius procesus. Mėgindamas suvokti kas vyksta, supratau, jog tai buvo ir yra ne tik prasidėję pavieniai susidorojimai su „kitokiais“, bet ir analogiški globalūs procesai. Taip mėginama sunaikinti visuotinį sąmonės budimą. Naudojamų priemonių spektras labai platus. Daugelis žmonių šiandien jaučia prislėgtas būsenas, begalinį spaudimą į galvą, iki žiaurių migreninių priepuolių. Todėl žinokit, jūs esate avangardas, nes sistema „čekina“ be „naikina“ visus, kurie išsiskiria vibracijomis iš pilkos masės. Jūs apie tai galit net nežinoti. Tikslas įvaryti į „viešąją erdvę“ kuo daugiau stresinės informacijos, kad būtų neramu, kad būtų baisu. Jūsų naikinimui pasitelkiami net ir labai artimi žmonės iš kurių iki šiol negalėjote tikėtis net menkiausio smūgioį nugarą. Tačiau taip, deja, vyksta ir reikia plačiau atmerkti akis. Tų prodecų fone žmogus jaučiasi įspraustas tarp „kūjo ir priekalo“. Viena pusė tempia sąmonės pakylėjimo link, o kita – atgal į karmos kalėjimą. Tai ir yra pjūtis, tai ir yra Armagedonas.

Dėl Žemės ir žmonių likimo prasidėjo dvasinis „branduolinis“ karas, kurį apaštalas Jonas pavadino Armagedonu. TAI RIMTA. Tai be galo rimta. Situacija reikalauja iš ties didelės koncentracijos ir blaivaus proto. Mūsų matomo bei nematomo pasaulio užkulisiuose verda mega mastelių „civilizacijų karas“. Mes, 2017 metais patiriame tai, kas turėjo įvykti 2012 metais. Kitaip tariant, 2012 m. buvo tik informacinė kampanija viso to, kas prasidėjo 2017 metų rugpjūčio 21 d. ir baigsis 2023 matais. Apie šį laiką kalbėjo daugelis žymių mokytojų: Edgaras Keisi, Jonas Gervė ir kt. Todėl mane (o gal būt ir jus) 2016 m. pabaigoje ir sustabdė, nes naujam darbui reikia perkinkyti arklius ir pergalvoti tolesnę strategiją pradedant nuo buities, baigiant globaliais procesais. Stabdė kabala, kankinausi ilgai, bet dabar matau, jog išgyventi totalią griūtį visais atžvilgiais buvo naudinga patirtis, padėjusi sustoti, išeiti iš rutinos ir nukreipti žvilgsnį į tai, kur tikrai reikia. Laikai keičiasi, užduotys šviesos darbuotojams irgi keičiasi. Nešdamas seną bagažą toli neueisi.

Žemė kaip sielų gaudyklė. V dalis. Esu Tas Kas Esu

Kiekvieno žmogaus gyvenime artėja ta diena, kai pradedi abejoti visuo tuo, kas patenka į vidų per 5 pagrindines jusles, o tai kas ateina iš vidinių pasaulių - atrodo labai rimta. Žmogaus fizinis kūnas – geriausias konteineris sielai. Dėl to nėra prasmės ginčytis. Pats žmogus yra šventa, dieviška būtybė, įsikūnijusi dieviška kurianti meilė - Sofija. Tačiau Žemė – ta vieta, kur žmogui labiausiai nepasisekė. Ne tik normaliam žmogui, žiūrint į dabartinį socialinį gyvenimą planetoje, plaukai šiaušiasi, bet ir dažnai padoresnei reptilijai žvynai nuslenka. Ką darysi, turim ką turim. Jei visa tai matom, galvojam ką su tuo reikalu toliau daryti?

Pirmas vaizdas, nubudus iš miego, visada traumuojantis, paskui – arba pripranti, arba puoli Archontams į atlapus. Bet ne jie dėl to kalčiausi. Jie tik kontroliuoja savo kaimenę ir sotinasi negatyviomis žmogiškomis emocijomis. Žemė iš tikrųjų paversta į savireguliuojantį energijų fabriką, kurioje, kaip kokiame Persų įlankos smėlyne, savo „naftos“ gręžinius yra susmaigsčiusios galingiausios Visatos korporacijos. Tai - energija, negatyvi energija, kuri neognosticizme vadinama Jaldabaoto galva, kuri buvo nukirsta Sofijos, bet įstrigo žemėje, kaip mega blogio fabrikas, tenkinantis visų visatų ir pasaulių padugnių poreikius. Jaldabaotą pirmieji krikščionys piešė kaip milžinišką aštunkojį, kurio čiuptuvai pasiekia kiekvieną, o galva imituoja saulę.

Penktoje dalyje mes toliau kasipstysimės po šį blogio fabriką, pakomentuosime kai kuriuos dalykus, kurie nutiko IV dalyje ir sulauksime istorijos tęsinio. Reikalas tas, jog kai tik atidarai Pandoros skrynią, sunku yra sulaikyti ir žaibiškai įvertinti tą informaciją, kurią gauni iš Visatos informacinio lauko. Atrodo, įeinį į būseną, paskui iš jos išeini, arba koks parazitas išveda, bet dalimi savo Aš, lieki ten, ir matai tolesnius įvykius, netgi gyvendamas „normalų“ gyvenimą, kaip ir visi kūniški biorobotai. Atsitinka taip, kad pradedi gyventi skirtingose laiko linijose skirtingose dimensijose tuo pat metu, panašiai kaip J. K. Rowling, Hario Poterio autorė. Ir po to gali prisėdęs arbatos geležinkelio stoties kavinėje parašyti fantasy stiliaus romaną. Tada supranti, jog tokie žmonės kaip George Lucas, Clive Staples Lewis ar ponia Rowling nėra fantazuotojai, o kitokių pasaulių insaideriai. O tie pasauliai yra tokie patys realūs, kaip tas, kurį neva matome prieš šavo akis bei prokuroriškai esame įsitikinę, jog jį puikiai pažįstame.

Naują sagos dalį pradėkime nuo būtent to filmo, kurį kol kas labai įtikinamai rodo 5 juslės. Ne veltui kažkada senelis A. Einšteinas postringavo, jog tai irgi iliuzija, tačiau labai įtikinama. Aš nesenai tą 5 juslių pasaulį atradau iš naujo ir pagalvojau, o Dieve, kokia geniali kompiuterinė grafika, kokios įtaigios hologramos, kaip tobulai suprogramuota, kokie genialūs režisieriai ir animatoriai, kokios geros fonogramos, koks šaunus garso takelis, koks turi būti galingas serveris, kuris visa tai palaikytų. Įtraukia nerealiai. Galų gale, kur jis, tas serveris. To serverio paieškai skyriau visą savo sąmoningą gyvenimą.

Kaip gi aš tą filmą naujai atradau?

Man jis nuo pat pradžių atrodė įtartinas. Tą šaltą kūčių išvakarės popietę, kai akis atvėriau Vilniaus Pirmoje Tarybinėje Ligoninėje (ten dabar brolių Pranciškonų vienuolynas), viskas atrodė baisiai įtartina ir nepatikima. Atėjimas į šį pasaulį man asocijuojasi su skausmu. Regresinės meditacijos metu pasąmonė iš karto nuveda į pačią skaudžiausią vietą. Jei neturi tikslo ir konkretaus klausimo, visada atsidursi ten, kur tau labiausiai skauda. Paskui suvoki save kaip keistą transdimensinę būtybę, kuri kaip milžiniškas beformis energijos srautas, nusidriekęs per kelis gyvenimus, kelis pasaulius, kelias dimensijas. Viena tavo dalis styro kažkur Pirmoje Tarybinėje ligononėje 1965 metais, kita – Vegos sistemoje, trečia – kažkur ties Antikine Graikija, ketvirta – paralelinėje Žemės versijoje, penkta – mažiausiai 6 paraleliniuose likimuose, iš kurių 5 žiauriai sunkūs. Pakui pamatai, kad virš tavo galvos stovi principingas Archontas, vardu Asir. Dalis tavęs jį mato kaip Mozės Dievą, dalis kaip drakonžmogį. Dalis tavęs jo bijo, o kita dalis mato reliatyvią mozaiką evoliucinėje spiralėje. Jei tokioje būsenoje nesufokusuoji dėmesio į ką nors konkretaus, matai viską 360 laisnių horizonte, kur laikas-erdvė pasireiškia daugiskaitoje, kaip sulėtinto, laginančio kompo DVD filmą. Ir apskritai, žmonių kalba nėra tas įrankis, kuris būtų tinkamas šiems vaizdams apibūdinti, todėl tenka imtis alegorijų, archetipų, kad perteikti pačią energiją. Juk kiekvienas žmogus, kad ir labiausiai biorobotizuotas, turi tą 6 jausmą ir „mato“, „mąsto“ bei dekoduoja informacijos esmę iš energijų, kurios pasireiškia kap kasdieninio gyvenimo įvykiai, į žodžius bei prasmes. Tada reikia drąsos ir kūrybinės laisvės bei šiek tiek daugiau atidumo, kad suvesti tą energiją į kalbos ar rašybos simbolius.

Šiek tiek liūdina, jog ženkli žmonių dalis yra tiek nustekenta, kad nebesugeba suvesti į visumą kelių nesudėtingų dalykų. Jie mato arba vieną, arba kitą. Ryšys tarp energetinių dimensijų pas juos neveikia. Šiek tiek toje srityje prakutusius jie vadina „mentalistais“. Kas tai yra aš nežinau, bet žodis tikrai parinktas netinkamai. Taigi, pas daugelį žmonių sinapsinis ryšys tarp dviejų skirtingų neuronų niekada nesusidaro. Trukdo įvairūs vidiniai bei išoriniai toksinai: alkoholis, tabakas, vaistai, kava, Wi Fi, fluoruotas vanduo, iš lėktuvų chemikalais teršiamas oras, politinė, komercinė propaganda, smegenų plovimas ir t.t. Tie neuronai gali būti šalia vienas kito, o sinapsių tarp jų nėra. Jos net prie geriausių norų nesusidaro. Todėl ir pasaulis tokiams žmonėms atrodo kaip statiškas, baisus, išorinis monolitas, kurį pažinti galima tik sudėtingus reiškinius skaidant į kokius nors mažesnius fragmentus. Jie žino kitus dalykus, kad pažinimas įmanomas tik atsiskytus nuo objekto, puolant, arba tik bėgant nuo egzistencinių problemų. Stebėjimas – reikalauja daug energijos, todėl tokiam darbui šiuolaininis miesto žmogus tiesiog neturi sveikatos. Ar gali žmogus traumuota psichika adekvačiai stebėti pasaulį ir matyti loginius, tačiau nematomus ryšius? Misija – neįmanoma. Ne viskas, kas atrodo nematoma yra iš tikjųjų nematoma. Tiesiog niekas vaikų nemoko į pasaulį žvelgti panoraminiu, daugiasluoksniu žvilgsniu. Suaugusiam tai daryti tampa be galo sunku.

Ir štai dabar prieisime prie tos vietos, kaip aš atradau pasaulį naujai, dabartiniais laikais. Iš tikrųjų tai nieko naujo. Tą pati trauma kaip ir 1965 metais Pirmoje Tarybinėje ligoninėje. Tik šį kartą panašus vaizdas, kaip dejavu trenkė į galvą vos išlipus iš traukinio Klaipėda-Vilnius, sostinės geležinkelio stoyje. Tada atėjo mintis-partizanė iš anksčiau, iš tų prisiminimų, kurie buvo ir yra iki gimstant žmogaus kūno konteineryje. Žmogus savo genetine atmintimi juk žino kas yra harmonija. Mes visi tai žinome. Todėl gamtoje pailsime. Gamtoje mes gydome potrauminį sindromą. Bet grįžtame į miesto rutiną ir viskas iš naujo. Kažkodėl savanorišką mazochizmą mes vadiname kasdieniniais iššūkiais. Taip per kančias einame prie išsvajoto pozityvo. Kai ‚prieiname‘, mus vėl trenkia veidu į kiaulidės srutas.

Matricos kvapai

Žemė kaip sielų gaudyklė. IV dalis. Akistata su Karmos Valdovais

Kaip aš atsiradau Žemėje? Tai kalėjimo vardas. Planeta turi kitą - tikrą vardą Gaja. Tačiau pradėkime nuo Žemės. Pasakojimas apie kelią į Žemę vyskta ne linijinėje logikoje, laikas čia matuojamas kitaip, todėl pasitelkime vaizduotę ir pasinerkime triušio olą. Įvykiai nėra išgalvoti, tai sapnų, meditacijų bei astralinių kelionių patirtis. Ko prašiau, tą ir gavau. Filmas buvo parodytas maždaug toks.

Pirmas vaizdas, kurį pamačiau pirmą kartą atvėręs akis Vilniaus Pirmoje Tarybinėje ligoninėje buvo traumuojantis. Tai vieta, kurioje baisiai šalta ir žiauriai skauda. Tai labai nemaloni vieta, aš čia nenoriu būti. Ir iš karto balsas iš už kardo: „taip reikia, tokios sąlygos, pats to norėjai“.

Dabar einame į vietą, kur aš tą norą pareiškiau. Aplinka – beformė, panaši į lėktuvo vidų, greičiausiai kažkoks zondas ar kapsulė. Vyksta lyg ir teismas, kaip karo lauko tribunolas. Šalia - reptilinės būtybės, tačiau bendrauja su mumis šviesiaplaukis humanoidas. Mes patalpinti į kažkokias kapsules, kurios neleidžia judėti ir sukelia didelį diskomfortą. Tas blondinas klausia, ar jūs sutinkate atlikti misiją 3 dimensijų pasaulyje už tai, kad nesilaikėte kosminių dėsnių ir dabar esate už tai teisiami? Esą esame kliūtis evoliucijai, todėl yra du pasirinkimai: amžinai likti surakintiems kapsulėje, arba gimti 3D pasaulyje. Kadangi tai buvo mažesnė blogybė iš dviejų, pasirinkome Žemę.

Kas mes tokie, ir kodėl atsidūrėme toje kapsulėje, tame kosminiame laive? Pagal DNR bandau atkurti savo išvaizdą, atitinkančią vibracijas iki patekimo į kosminį laivą. Būtybė – humanoidas su insektoidine psichika, lytis – androgenas, t.y. nėra lyties, 7 dimensijos pasaulis, žvaigždynas – Lyra. 4-oji Vegos planeta. Kokie yra paskutiniai prisiminimai iš to pasaulio? Kalnai. Kai kurie iš jų tuščiaviduriai, kaip ametisto arkos. Gyvybiniai procesai vyksta didelių mega-kristalų viduje. Planetos paviršius be atmosferos, radioaktyvus, todėl civilizacija – vidinė. Norint persikelti iš vieno mega-kristalo į kitą, reikia įveikti gana atšiaurią ir pavojingą išorę. Tam naudojami cilindrai su plazminiu gaubtu, kad be trinties galima būtų įveikti kristalo paviršių išvykstant iš jo ir patenkant į jį. Planeta nuolat atakuojama reptilinių grupių iš Oriono.

Toliau epizodas išplaukia toks: man tenka valdyti cilindrą ir išskristi iš kristalo vidaus į „lauką“, tam, kad patikrinti elektromagnetinės apsaugos skydus. Reptiliniai ateiviai gaudo į išorę išėjusius cilindrus, juos grobia, sukurdami cilindrų skrydžio trajektorijose elekromagnetinius tinklus. Patekęs į tokią elektromagnetinę anomaliją, cilindras dingsta ir atsiranda vadinamoje „neutralioje zonoje“, kažkur kosmose. Pagrobti įkaitai teisiami už tai, kad būtent ši civilizacija, kuriai priklausau, nesilaiko evoliucinių dėsnių, atseit, atsisako tobulėti, nes esą turi viską ko reikia: amžiną gyvenimą ir technologijas, kurios leidžia atsisakyti natūralios reprodukcijos. Nesidalina energija, nemoka mokesčių Imperijai. Teismo metu girdim kaltinimus, esą gyvename sau ir nesidaliname su kitais. Pažeidžiame atjautos ir dalinimosi dėsnius. Tai esą yra piktnaudžiavimas laisve. Tokiu būdu žemesnių vibracijų būtybės medžioja aukštesnių vibracijų civilizacijų atstovus, kad priverstų juos pagyventi „kaip visi“. Iš tiktųjų mes žinojome, kad tai melas, bet neturėjome pasirinkimo. Todėl sutikome atlikti karminę bausmę 3 dimensijų dualiniame pasaulyje, kuriame reprodukciniai procesai itin sunkūs ir itin skaudūs.

Tada, kai sutikome, mūsų kapsules reptiloidai išmetė į atvirą kosmosą. Toliau – atsidūrėme kitoje tarpinėje erdvėje, kur mus pasitiko kita būtybė – vyras su kobros galva. Paskui jis staigiai pakeitė išvaizdą, tapo panašus į Mozę ir pareiškė, kad jis bus mūsų „karmos taisymo projekto vadovu“, t. y. prižiūrės likimo scenarijus, kaip mes atliekame bausmes žemėje. Paklausėme, kuo vardu ši būtybė ir ką ji atstovauja, nes atrodo nepatikimai? Tai transdimensinė būtybė, vardu Asir. Pasižiūrėjme, kokio lygmens ta būtybė. Pasirodo, kad ne aukščiau 4 lygmens. Atkūrėme išvaizdą pagal DNR. Tai – drakonietis. Ką ji čia veikia? Prižiūri karminius procesus, teisia sielas po mirties ir nukreipia jas atgimti, trina atmintį, sukelia kančias ir palaimas, surenka gyvybinę energiją. Tada mes pasakėme, jog atsisakome pirminės sutarties kurios pagrindu turime atsirasti Žemėje. Motyvavome tuo, jog esame šviesos būtybės ir mokytis, taikant amneziją žemės sąlygomis mums nereikia. Jo požiūriu mūsų argumentai yra nepakankami, nes aukštesni pasauliai, iš kurių mes buvome paimti, nebeevoliucionuoja. Jie turi daug, o kiti – nieko. Teks dalintis. Todėl evoliucijai Žemėje mes paimti prievarta, todėl, kad reikia vykdyti misiją. Mes, esą turime mokyti žmones to, ką žinome ir gyventi vienodą gyvenimą, „kaip visi“. Jų (Archontų) misija – taikyti visiems vienodas evoliucines sąlygas. Mes, esą sustingome gėryje ir nepriimame permainų, todėl ir buvome numesti į žemų vibracijų pasaulį išmokti paprastumo.

Tada paprašėme įvardinti tą, kuris visą tai sugalvojo, tačiau vietoj konkretaus atsakymo išgirdome įsakmiai hipnotizuojančią komantą tylėti, esą taip yra, buvo ir visados bus. Tada nuėjome vėl į tą vietą, kur buvo apgaule išgautas mūsų sutikimas ir atšaukėme jį. Tačiau pasijutome įkalinti kapsulėje, neutralioje zonoje. Tai irgi ne išeitis. Tada vėl grįžome į Žemę su iššūkiu sau – išlaisvinti save ir čia įkalintas sielas. Archontas tai priimė kaip grubią klaidą programavime ir nervingai pakoregavo likimų scenarijus. Ir iki šiol turiu reikalų su Archontu, vardu Asir, kuris koreguoja mano likimus taip, kad negalėčiau vykdyti savo misijos.

Kova su Archontu paaštrėjo 2012 metais, kai stebėjimo kameros jam pranešė apie tai, kokį darbą mes dirbame beveik nuo 2004 metų. Archontas ėmėsi priemonių koreguoti likimą, nes prisiminė savo klaidą. 2012 metų lapkričio pabaigoje prie manęs buvo „prikabintas“ į žmogų įsikūnijęs reptiloidas moteriškame pavidale, kuris turėjo mane sunaikinti iš vidaus, per sunkius santykius. Spėjau išnešti sveiką kailį. Vėliau jam į talką atėjo ir dar daugiau reptiloidų. Jie prikaišiojo papildomų čipų širdies, gerklės ir galvos čakrose. Juos kelis metus po to sunkiai traukiau lauk. Kova su Archonto siunčiamais žmonėmis vyksta iki šiol. Kol iššifruoji, kol perkandi informaciją, praeina nemažai laiko ir jautiesi nieko nepadaręs svarbaus dėl kitų. Ženkli energijos ir laiko dalis išeikvojama atsišaudymams.

Bet karminių sutarčių atsisakymas padėjo. Atsisakymas karmos – technologinė Archontų programavimo klaida, atsiradusi dėl per didelės „Kristaus AŠ“ šviesos mano genų struktūroje. Tai nėra gerai ir nėra blogai. Viskas priklauso nuo to, iš kokios pusės pažvelgsime. Mūsų ginčai su Arcontų prieš pat gimimą, sutrikdė jo normalų darbą, sutrikdė jo koncentraciją ir tai lėmė mano likimo linijų programavimo klaidas. Jie nemėgsta tokių dalykų ir paprastai būna tam nepasiruošę. Todėl buvo uždėti keli scenarijai vienas ant kito tame pačiame gyvenime bei iki galo neištrinta atmintis. Grubus darbas. Tai trikdė mano normalų gyvenimą čia Žemėje, bet vėliau pamačiau tame daugiau privalumų nei trūkumų. Pradėjo plaukti prisiminimai (būtent taip supratau šį reikalą labai ilgai). Prisiminimai gyvenimo eigoje nesumažino konfliktų su Karmos Valdyba, kuri iš esmės atstovauja blogio imperijai ir žmonių kankinimui. Blogiausia tai, mano įsitikinimu, kad Archontai yra įtikėję savo išskirtine misija skatinti evoliucinius procesus ten, kur jie yra sustoję. Ši misija bevertė ir iliuzinė. Kūrėjo masteliu žiūrint, skatinti evoliucionuoti 7 ar 8 dimensijos būtybes nėra prasmės. Nes jos jau yra praėjusios labai ilgą savo evoliucijos raidą, kuri yra 1000 kartų ilgesnė nei vidutinė Oriono reptiloido gyvenimo trukmė. Visiška nesąmonė.

Žemė kaip sielų gaudyklė. III dalis. Guminis matricos kalėjimas?

Atėjo metas vėl pažvelgti į tai, kas tvyro aplink. Mes tai darome nuolat. Bet šį kartą tai darysime, kaip dabar madinga, kitaip, netradiciniu kampu. Taikysime ne linijnę ir ne erdvinę, bet daugiasluokslę logiką, kai evoliuciniai procesai vyksta transdinemsine spirale. Metas susivokti, kur mes esame ir kokioje aplinkoje gyvename. Nedidelė šoko terapija tikrai nepakenks. Tikrai jūsų laukia šokas. Gal būt iki šiol turėjote saldžių iliuzijų dėl to ką matote aplink. Šį kartą pabūsiu Morfėjumi, kuris rašo laišką Keanu Reevesui. Rašau pirmiausia sau apie save, apie savo potyrius, kaip transdimensinė būtybė, kuri sprendžia dieviškos kūrinijos iššūkius, kurie yra tokie pat amžini, kaip ir žmogiškos klaidos.

Niekada negailėjau kandžių žodžių sistemai. Suprantu, kandžiojimas ir lojimas sistemos atžvilgiu taip pat yra pažeidžiamumo simptomas. Galų gale sulaukiu reakcijos atgal. Tai natūralu. Tai vyksta labai stipriai, nes sistemai irgi skauda. Bet kartais be to neįmanoma. Tai irgi gydymosi būdas, mano nuomone, kur kas geresnis negu aklas nuolankumas aplinkybių atžvilgiu. Todėl stengiuosi būti kiek įmanoma kritiškas ir savo paties ir aplinkos atžvilgiu. Suabejojimas signalų tikrumu, kurie patenka į mano jusles, suabejojimas neuronų programomis, kurios didžia dalimi, gal būt, ne mano paties nuopelnas, padeda atlikti asmeninį restartą.

Paskutinių 25 metų mano gyvenimo credo surezonavo su Airijos filosofo ir rašytojo Robert Anton Wilson neurologine psichodelika ir absoliučiu reliatyvizmu: „aš niekuo netikiu“. Tai yra tipinis agnosticizmas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra smerkiamas kaip pavojinga „paraštinė ideologija“. Kitaip tariant viduje kaunasi dvi programos: sisteminis monoteizmas (tai tas pat materializmas, mainstream‘as) ir visuotinis reliatyvizmas (kvantinis, ne linijinis požiūris į viską, kaip į laikinus dalykus). Pirmoji dalis yra skiepijama ir palaikoma socialinės išorės (kalėjimo). Kadangi antrosios dalies mano psichikoje ženkliai daugėja, vadinasi tai yra pasekmė to, kad: arba matrica praranda dantis, arba šviesa ima viršų.

Tačiau vieno savo programų aspekto negaliu kontroliuoti taip, kaip man norėtųsi. Ir pagal tai sprendžiu, kad reptiloidinė kontrolės sistema dar galinga. Tai potrauminis sindromas. Tai liga, kuria sergame visi. Pabandysime pažvelgti kuo skiriasi potrauminis sindromas nuo krikščioniško nuolankumo „yra kaip yra“. Nes šios energijos yra tapačios ir joms atsirasti yra rimtas objektyvus pagrindas, kuris, nežiūrint į pokyčius planetoje, kurie įvyko po 2012 metų, niekur, deja, neišnyko. Nes visi esame įkalinti koncentracijos stovykloje, kurioje su mumis atliekami bandymai, deja, tokie pat žiaurūs, kaip nacių koncentracijos stovyklose, kaip ir MK ultra, universalių karių „Manchurian candidate“ rengimo vaikų kolonijose, slaptose požeminėse bazėse. Tik skirtumas tas, jog visuotinis „legalus“ sociumo zombinimas veikia kiek subtiliau, nei slaptose bazėse ar koncentracijos stovyklose. Bet turinys ir tikslas tas pat. Kaip kokia šunų dresūra. Vadinasi tai vis dar stipriai rezonuoja su žmogaus vidumi. Pats principas tokios sistemos išlieka universalus – daryti žmogų nejautrų ir apatišką bet kokiam skausmui ir valdyti kaip lėlę per išmoktas komandas. Tai natūraliai keičia/deformuoja fizinio žmogaus apvalkalo genetinę struktūrą per daug šimtų metų link naujos būtybės sukūrimo Naujojoje Eroje, Naujojoje Pasaulio Tvarkoje: „universalus karys“, „universalus vergas“, „universalus energijos šaltinis“.

Psichikos traumavimas šioje planetoje vyksta nenutrūkstama gija, per visas 5 jusles, 24 val. per parą. Mes aplink matome akivaizdų melą, neteisybę ir žiaurumą: tai traumuoja. Mes girdime ausų būgneliais nejuntamą triukšmą bei kakafoniją, karo, smurto, neapykantos propagandą beveik visur: tai traumuoja. Mes gyvename gazoliais smirdančiuose miestuose bei randapais išpurkštuose kaimuose: tai traumuoja. Mes valgome iš atliekų ir chemikalų gaminamą maistą, kurį perkam norfose ir maksimose: tai traumuoja. Mūsų odą ir kvėpavimo takus pasiekia chemikalai išpurkšti iš lėktuvų: tai traumuoja. Mūsų imuninę sistemą kas sekundę atakuoja kasdien slaptose bazėse kuriami nauji virusai: tai traumuoja. Visi įmanomi faktoriai, su kuriais susiduriame kas sekundę, mus traumuoja. Bet mes jau nebejaučiame, mes jau daug metų to nejaučiame, pripratome ir galvojame, kat taip reikia. Nieko nepakeisi. Reikia gyventi, reikia prisitaikyti. Dauguma apie tai net nesusimąsto.

Mes traumuojami 24 val. per parą. Mus traumuoja reprodukcinė sistema: nuo brukte-propaguojamų gyvenimiškų šeimyninių/buities scenarijų per nesibaigiančias muilo operas. Taip sistemingai laužomas šeimos institutas. Dėl to mes nebežinome kas yra meilė ir pagarba partneriui, kurį išsirinkome. Mus traumuoja „korporatyviniai santykiai“, kai darbdavys žiūri į žmogų kaip į vergą. Darbdavys pats nežino, kodėl į darbuotoją žiūri kaip į vergą, nes jis pats yra vergas. Mums nesinori eiti ryte į darbą, bet mes einame į tą beprasmybę, nes reikia išgyventi ir susimokėti mokesčius. Mus traumuoja švietimo, sveikatos, teisės ir visos kitos sistemos, kurias, kažkodėl labai pagarbiai vadiname „viešuoju sektoriumi“. Valdininkų darbas yra ne kas kita, o traumas palaikanti patyčių mašina. Viskas šioje sistemoje pastatyta aukštyn kojomis taip, kad keltų traumas, skausmą ir baimę. Kol galų gale mes atbunkame ir galvojame, kad taip reikia. Ir niekas joks reformatorius, prie geriausių norų negali nieko pakeisti, nes visos tos grandys susijusios. Jas valdo virusas PTSS. Tai tas pat gnostinis Demiurgas, kuris atkando dalį Dievo kūrinijos ir viską apvertė aukštyn kojomis, paversdamas pagrobtą pasaulio dalį savo maistu. Apie jį kalbėsime vėliau.

Mes netgi nieko negalvojame, nes galvoti nepajėgiame, nes per sunkus tai darbas. Mes netgi neprisimename, kas buvo vakar, užvakar, prieš 5, prieš 10, prieš 50 metų. Todėl labai lengva perrašyti istoriją. Mes sutelkiame dėmesį į tai, kas skauda. Nors fizinis skausmas jau senai atbuko, ir toliau intuityviai gelbstimės prisitaikydami prie mums nepalankių gyventi aplinkybių arba nuleidžiame rankas: „o ką tu mažas žmogus padarysi“. Mes pūdomi tiesiog iš vidaus ir patys to nejaučiame, o po to stebimės, jog degraduojančiame sociume plinta onkologija ir kitos ligos, kurios natūraliai iš gamtos skirtos tam, kad sunaikinti bei perdirbti į kitą energijos rūšį tai kas degraduoja. Tokie eksperimentai su žmonėmis tęsiasi jau daug tūkstančių metų ir šiuo metu tapo globaliai pavojingi. Jie jau pakeitė genų sistemą. Mes jau tapome mutantais.

Guminė matrica

Taigi, visos permainos, t.y. sistemų perkrovimas pradedamas nuo diagnostikos ir situacijos įvertinimo. Įvykiai retai kada teka vien tik linijine seka. Kvantinė fizika, netgi realių eksperimentų bazėje įrodė, jog dabartis gali lemti praeitį lygiai taip pat, kaip ir praeitis dabartį. Kai mes nebeturime atminties, mes negalime jaustis normaliai ir oriai nei ateityje, nei praeityje, o juo labiau dabartyje. Istorija ne vieną kartą buvo perrašyta vien todėl, kad esame bukoje amnezijoje, traumuota, šizofrenine psichika. Taigi, iš pradžių atverkime trandimesinės būties pirmąjį puslapį ir padarykime šiokią tokią ekskursiją-analizę į „realų“ pasaulį, o paskui, kitoje, IV dalyje susitiksime akis į akį su pagrindine blogio priežastimi.

Kaip nutraukti karminius įsipareigojimus ir sutartis?

Begalinis noras atstatyti tiesą ir harmoniją, pirmiausia savyje - tai du pagrindiniai dalykai, kurie atveda į laisvę. Vidinę laisvę. Pirmiausia turime pajausti, kad dabartinė sąmonės būsena, realybės pojūtis neatitinka to, ką mato ir girdi akys bei ausys. Dalis žmogaus nuieina į vidinę opoziciją, o kita dalis tebevykdo "normalaus" gyvenimo funkcijas. Tokia būsena reiškia, jog finišas čia pat.

Mes, žmonės gimstame tam, kad gyventume amžinai ir laimingai. Kap sakė Kristus ir kiti didieji žmonijos mokytojai, gyvenimas yra VIENAS ir jis - amžinas. Tačiau esame įvelti į nesibaigiantį gimimų ir mirčių ratą. Mūsų seneliai, tėvai, kaip ir mes, laukiame laimingo rytojaus, kurį žada gniuždymo sistema, bet tas rytojus niekada neateina. Mūsų atmintis ištrinama, esame apgaule įtraukiamį į šio pasaulio kančios, proto kontrolės, bei energijų nusiurbimo žaidimus ir verčiami savimi maitinti svetimus bei įvairaus plauko karmos valdomus, eretinius, astralinius parazitus. Mūsų planeta pavesta į kalėjimą sieloms. Metas ardyti šio kalėjimo sienas.

Paslaptis yra ta, kad tai nėra Kūrėjo planas, greičiau anomalija Visatoje. Amžinasis Šaltinis, Kūrėjas mums duoda jėgą - meilę, kuri padeda patiems išspręsti savo laisvės klausimą. Skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas. Neperspektyvias ir mums žalingas karmines sutartis esame sudarę mes patys, nes buvome apgauti, neturėdami pilnos informacijos apie savo Dievišką prigimtį. Todėl mes turime imti savo likimą į savo rankas, o nepatikėti jį, kaip anksčiau - vyriausybėms, dvasininkams, karmos valdovams, ir kitokiems "dievams", kurie jau daug metų klastoja istoriją, naikina atmintį, apgaudinėja, įvelia į neperspektyvius gyvenimo ir likimo scenarijus, o po mirties kaltina, jog pažeidėme karmos dėsnius ir turime grįžti kartoti ciklo ar iš naujo atlikti blogio-gėrio vaidmenis vieni kitų gyvenimuose.

Taip neturi būti, nes dualinės matricos laiklas eina į pabaigą. Ją dar bandoma suremontuoti rankiniu būdu, skatinant pasaulinį karą bei neapykantą kitokiems, gašlumą bei vartojimą. Bet tai jau praeitis. Antroji fononų juosta destabilizuoja matricą. Vadinasi žmonės nebetiki. Didžioji dauguma visuomenės narių tik apsimeta, kad tiki sistema, vardan išlikimo, bet vidumi tikėjimo nebeliko. Dažnas žmogus šiandien, diskutuodamas su savimi apie tai, kad vyksta aplink, sau kartoja: "o kokia nesąmonė", "o kokia viso to prasmė?". Argi tai ne teisa? Todėl ir atrodo, kad visuomenė gyvena sau, o elitas - sau, t.y. skirtingose, paralelinėse laiko linijose. Štai žiūri televiziją, laidas, žinias, filmus ir suvoki, jog tai cirkas, bezdžionių teatras. Jie jau nebepataiko. Desperatiškai per medijas kuriamos naujos dualinės laiko juostos su karais ir neapykanta, nebepasiteisina. Kvantiniai sistemos kompiuteriai išsiderina nebesutaisomai. Turime pasinaudoti unikalia proga. Pats metas į kalėjimo vartų tarpdurį įkišti storą pleištą, nes spynos akivaizdžiai, negrįžtamai stringa. Galų gale mes turime šį kalėjimą išardyti po plytą ...

Nuo šiol mes jau turime raktą ir sprendimą kaip visa tai nutraukti.

Tai yra 21 punktas:

1. atsisakyti visų karminių susitarimų nuo pat pirmo gimimo šiame pasaulyje
2. atsisakyti įsipareigojimų kitiems pasauliams
3. jei tėvų nėra gyvųjų tarpe, nutraukti tėvų ir protėvių kontraktus, su jais mintimis susisiekus ir gavus jų pritarimą
4. atsisakyti karmos
5. atsisakyti likimo
6. nutraukti jau esamus, vykstančius likimo scenarijus
7. atsisakyti gimti iš naujo žmogumi, iškyrus tuos tavejus, kai nėra numatyti jokie karminiai vaidmenys
8. atsisakyti mokytis ir mokyti (kaupti patirtį), nes kokia to prasmė, jei atminties neliaka
9. pareikalauti atstatyti visą parastą atmintį
10. pareikalauti atiduoti visą prarastą energiją
11. kiek tai įmanoma ilginti savo gyvenimo trukmę žemėje
12. pareikalauti išmontuoti ir sunaikinti visą įrangą, kuri mums nepriklauso ir kuri buvo sumontuota tiek mūsų fiziniame, tiek subtiliuosiuose kūnuose prieš mūsų valią
13. jei įranga sumontuota mums sutikus – vienašališkai nutraukti sutartį, nepriklausomai nuo pasekmių
14. papildomai pareikalauti atsiimti įrangą, per kurią nuteka mūsų gyvybinė energija į parazituojančius pasaulius
15. liepti pasitraukti mažiausiai per kilometrą nuo savęs visoms būtybėms, neriklausomai nuo to, jos geros, ar blogos
16. atsisakyti santykių su žmonėmis (jei įtariame, kad tokie yra), per kuriuos nuteka energija į parazitinius pasaulius
17. nedalyvauti konfliktuose, ginčiuose, barniuose, informaciniuose karuose, karuose ir nebijoti už tai pasekmių
18. tris kartus garsiai pasakyti AŠ ESU LAISVAS (A) ir pajausti niekam neįpareigojantį jausmą, kai niekur nereikia bėgti, niekur nereikia lėkti, dėl nieko nereikia pergyventi, viskas yra gerai, viskas tinka, viskas gera
19. tai reikia daryti meditacijoje susiliejus su savo dieviškuoju AŠ
20. prašyti Kūrėjo, Amžinosios Šviesos apsigyventi mumyse, užpildyti kiekvieną mūsų kūno ląstele, užlieti visus subtiliuosius kūnus
21. pradėti gyventi iš naujo, nuo balto lapo ir perteikti šią būseną kitiems.

Bandykite patys, tai daryti kasdien, mintimis nueidami į tuos laikus, kai patirdavote traumas, ar sunkias minutes.

Tai nėra kolektyvinė meditacija. Tai asmeninis darbas su savimi su savo prisiminimais ir su savo traumomis.

Traumos mūsų atžvilgiu nebūtinai galėjo būti fizinės. Jos galėjo ateiti ir iš praeitų gyvenimų, ir iš patirčių per sapnus, iš genetinės informacijos ir/ar šeimos, giminės morfogeninio lauko.

Kai kurioms sieloms patekimas į šią planetą žmogišku pavidalu jau yra didelė trauma. Yra taip pat daug žmonių, kurie daug ką prisimena, bet jaučiasi lyg su surištomis rankomis ar įstrigę į spąstus, įsprausti į kampą. Taip pat yra ženkli dalis tokių, kurie prisimena, gyvena kartu su visais kitais "normaliais", žinodami, jog turi atlikti kažkokią svarbią misiją, bet viešai
apie tai tyli. Tai reiškia, kad ląstenės ir DNR trasformuojasi.

Tam, kad išnyktų posttrauminis sindromas, baimės ir fobijos gali paaštrėti. Parazitai, archontai taip lengvai neatsitraukia. Turime būti budrūs 24 val. per parą, net miegodami, nes jie yra sapnų medžiotojai, demagogai ir manipuliantai. Neretai negatyvus trauminis programavimas vyksta per sapnus, spontaninius išėjimus į astralą bei per įvairias mistines patirtis, jei parazitai budrumo būsenoje negali pasiekti aukos. Mažiausiai progai pasitaikius, jie stengsis grąžinti jus į ankstesnį lygmenį, kuomet buvote akli, o jumis ir jūsų emocijomis išmaniai manipuliuota.

Įsivaizduokite, kad jūs esate 7-8 dimensijos šviesos būtybės, kad jūsų kūno pagringas yra švesa ir meilė. Tada pamatysite, kokie menki yra tie parazitai. Įsivaizduokite, kad esate apgaubtas (a) dieviška šviesos sfera, per kurią neprasiskverbia joks dualizmas, jokia gėrio-blogio matrica. Įsivaizduokite save tokioje būsenoje kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę, netgi tada, kai esate akistatoje su blogiu ir tamsa.

O jei nepavyskra, ar abejojate, ar gerai gaunasi, galite kreiptis į mane, atliksime diagnoskitą ir dekarmizacijos seansą skype ar telefomu. Iš tikrųjų tai nėra lengvas darbas ir kartais reikia pagalbos ar patarimo iš šono.

Kreiptis www.kvantinemagija.lt per langelį
Kontaktai ir sutarti laiką. Toliau jau galima dirbti telefonu, per Viber, Messenger, Skype

Energetiniai mainai - parama svetainei. Visa informacija čia:Parama

Gintaras

Žemė kaip sielų gaudyklė. II dalis. Archontų prigimtis

Rasti laiko plunksnai paskutiniais metais tapo dideliu iššūkiu ir nemaža problema. Tokio didelio dėmesio mano kukliai personai iš sistemos pusės niekada nebuvo. Įvykiai veja įvykius, kurie atsiranda tiesiog iš niekur ir ženklią dalį laiko tenka skirti didesnių ar mažesnių gaisrų užgesinimui. Ankstesniame straipsnyje užsiminiau, kad veikia kontrolės sistema, kuri iš pradžių vykdo stebėseną, paskui išskiria atskirus žmones, kurie virpesių dažniu išsiskiria iš visumus ir jų atžvilgiu vykdo prevenciją. Tai vyksta tiek administraciniame, tiek laukų lygmenyse, arba kartu, sinchroniškai, naudojant „pažangiausias“ proto kontrolės technologijas. Jas galima identifikuoti tik ugdant pastabumą ir analizuojant įvykius. Kalbant apie priemones „laukų lygmenyje“, tai čia viskas identiška „juodajai magijai“. Yra samdomi „specialistai“, kurie dirba valdžiai.

Ir tada sau užduodi klausimą, o kodėl toks padidintas dėmesys mano personai, beveik nuo 2016 metų rudens, o iš tikrųjų nuo 2012 m. Lygiai prieš metus prasidėjo puolimas per valdiškas institucijas, intensyvus organizuotų skeptikų gaujų lojimas bei jau suplanuotų renginių griūtis. Sėdau į dugną, galvoju, išsigulėsiu, atsigausiu. Kita pusė bus laiminga. Šiandien, kai jau nebevykdau jokios mokymų veiklos, atrodo, kad problemos turėtų liautis, nes ką gali paimti iš gulinčio. Nebet lovą. Deja. Prisėsti ir parašyti jau suplanuotus straipsnius – nėra šansų. Tiesiog nėra šansų. Tuo tarpu situacija tiek Lietuvoje, tiek Pasaulyje dabar tokia, kad nerašyti negalima. Į paviršių išplaukia labai daug slaptos ir itin stropiai saugomos informacijos. Jos yra labai daug, ji didelė savo apimtimi, tenka viską peržiūrėti naktimis, arba kur nors važiuojant ne automobiliu. Bet štai, atsisėt ir sudėt viską į kelis tekstus – be šansų. Reikia sukaupti daug jėgų, ir niekam nesigirti ką darai. Tada bet žingsnelį į priekį gali pajudėti.

Beje, nemažai kontrolės įrankių, kurie mano atžvilgiu buvo taikomi nuo 2012 metų, šiandien praktiškai neveikia. Aš visus juos identifikavau ir įgavau atsparumo. Kontroliuojantys asmenys, kurie patys nežinodami dėjo titaniškas pastangas, buvo atskleisti ir man pavyko juos perauklėti, kai kuriuos patraukti į savo pusę jų pačių naudai. Dabar taikomi kiti įrankiai, psichotroniniai, maginiai, kurių atpažinimas ir neutralizavimas reikalauja labai didelio dėmesingumo kiekvienai smulkmenai, laviravimo ir pėdų mėtymo. Todėl archontams tiesiogiai mane pričiupti darosi sudėtinga, išslįstu kaip ką tik pagauta žuvis. Bet jie vis viena prigauna. Žiauriai sunku, bet įdomu.

Gyriausi, jog implantai iš manęs pašalinti, bet suabejojau. Ir ne veltui. Tokie kaip mes keliame grėsmę sistemai, nes skaliarinis impulsas gaunasi gana galingas ir žmonės užsikrečia praregėjimo bacila bei pradeda prisiminti kas jie tokie. Tada griūna likimai ir sistema praranda energiją, kurią ima iš žmonių. Užtenka vieno žmogaus, kuris mato sistemą kiaurai ir mąsto kitaip. Nuo jo „užsikrečia“ per 100 tūkst. tiesiog oru, be jokio kontakto, tiesioginio ar paslėpto komunikavimo gyvai ar per socialinius tinklus. Daugiau galima nuveikti nebūnat FB, negu ten sėdint ištisas paras. Nėra prasmės. Realus komunikavimas vyksta kvantinių laukų lygmenyje. Nauja energetika, kuri kvepia tiesa ir šviesa, žmogų intuityviai traukia. Gal žmogus naujai informacijai priešinasi protu, bet sielai tai saldainis. Suveikia morfinis rezonansas ir žmonės išmoksta naujų dalykų nesimokydami, nes kažkas vienas ar keli tai jau padarė. Archontams ir kitokiems ateiviams tarnaujantis elitas tas technoloigijas puikiai žino, todėl tobulina savas kontrpriemones, kurios blokuoja tam tikro dažinių laukų plitimą bei reprogramavimą morfogenetiniame lygmenyje. Sunaikinti kvantinių laukų neįmanoma, todėl šių technologijų pagalba tiesiog nukreipiamas žmonių dėmesys nuo to kas gyvybiškai svarbu į tai, kas ir toliau alina arba griauna gyvybę. Atskirais atvejais gali netgi nužudyti.

Tiems kurie apie tai girdi pirmą kartą, matyt, šiaušiasi plaukai. Arba aš išprotėjau galutinai, arba eiliniai piliečiai yra taip smarkiai atsilikę nuo progresyvių technologijų, kad net gėda prisipažinti. Deja, atsilikę esam ir dar kaip, nes elitui taip patogiau, kad būtume kaip kerpamų avinų banda. Na gerai, tarkim tai yra nesąmonės. Sutinku, daug kam iš tikrųjų tai gali pasirodyti kaip siaubo filmas: kažkokios kvantinės bangos, kažkokie reptiloidai, kažkokie iliuminatai, kažkokia sąmonės kontrolė. Tai jeigu kalbu nesąmones, tai palikit mane ramybėje. Daug kas kalba nesąmones, pavyzdžiui, Seimo nariai, bet dėl to jie nenukenčia, išskyrus vieną-kitą, kuris nenubalsavo kaip reikia, bet už tai paėmė pinigus. Tuo tarpu spaudimas vyksta nuožmus. Ir ne tik man. Ilgai nesusirašinėjau su savo draugais kitoje Atlanto pusėje. Ir tik nesenai perskaičiau David Wilcock straipsnį, apie tai, kas jam ir jo kolegai Corey Goode nutiko po to, kai pernai ir šiemet atskleidė visuomenei slaptas kosmines programas bei paviešino slaptus failus apie žmonių klonavimą požeminėse bazėse. Na va, ir vėl siaubo filmas....

Sinchronizmas abiejose Atlanto pusėse

Prapuolę automobilio stabdžiai, atakos prieš interteno puslapį, sunaikinta leidybinė veikla, nepavykę renginiai, užsipuolimai per socialinius tinklus, kolektyvinės ir sinchrinizuotos skeptikų bei institucijų atakos, nei iš niekur atsirandantis nuovargio sindromas, finansinės problemos, keisti susirgimai ir t.t. Visa tai aš irgi praėjau beveik tuo pat metu čia Lietuvoje, kaip ir Wilcocko kompanija Amerikoje. Beje, mano atveju prisidėjo briedžiai, stirnos, barsukai, lapės ir kitokie žvėrys kelyje kas antrą – dieną. Kaip aš dar iki šiol gyvas, nesuprantu. Po tokių nesibaigiančių nuotykių galimas tik vienas teisingas sprendimas: ir toliau daryti tai ką darai, neržiūrint į tai, jog be galo sunku ir be galo sudėtinga. Iš tikrųjų – labai įdomu.

Kolegos amerikiečiai tikrai daug žino, jie liudija baisius, protu nesuvokiamus dalykus: pavyzdžiui, slaptas kosmines programas, bazes Anarktidoje, masinius žmonių, o ypač vaikų grobimus, įžimybių klonavimą ir t.t..

Kai skaitai senuosius raštus, pradedi suptrasti, kad žmonės tai žinojo, jie viską žinojo apie "dievų karus", tačiau kolektyvinė žmonijos atmintis buvo nuolat kontroliuojama ir koreguojama. Per paskutinius 2000 metų su žmonija įvyko taip vadinams Mandelos efektas. Žmonėms pateikiama išgalvota istorijos versija ir visi staiga, kažkodėl „prisimena“ tos išgalvotos versijos detales, o tikrų realių įvykių nebeprisimena. Klaidingi prisiminimai per daug metų jiems tiesiog "įsiūvami" į kolektyvinę atmintį technologijų pagalba. Naikinami kitokios tiesos įrodymai ir artefaktai, pažangūs mokslininkai, mokytojai, dvasininkai persekiojami ir žudomi. Tokiu būdu žmonės patalpinami į naują, išgalvotą paralelinę laiko juostą. Taip juk atsitiko ir su nesena mūsų šalies istorija. Šiandien Lietuvoje žmonės tebegyvena keliose paralelinėse laiko juostose. Valdžia negali leisti, kad kritinė žmonių dalis pereitų į kitokią laiko juostą, negu ji stengiasi palaikyti. Todėl bet kokie kraštutiniai socialiniai dariniai, ar tai būtų pasaulietinės, ar religinės organizacijos, tuoj pat marginalizuojamos ir sunaikinamos. Taigi, bet koks atskleidimas archontų valdžiai yra mirtinas nuodas.

Šios naujos informacijos fone atsiranda radikaliai kitoks suvokimas apie tai kur mes gyvename. Tas naujas suvokimas keičia žmogaus energetiką, nes jis jau neabsorbuoja visu 100 proc, tos informacijos, kurią gauna per savo jusles iš mainstreaminių media kanalų. Tai stipriai deformuoja apsauginę matricą, kurios vienas pagringinių komponentų – žmonių tamsumas ir bukumas. Už tai Wilcocko grupė ir gauna dabar per galvas. Kap ir aš. Jeigu jie meluotų, jeigu aš meluočiau, jei kurtume ir platintume netikras žinias, už Kremliaus pinigus, tikrai šiandien gyventume kaip inkstai taukuose ir apie pavojus pamirštume.

Bet kolegos amerikiečiai negyveno sovietmečių, todėl jiems dar reikia mokytis atsparumo. Mes gi praėjome KGB mokyklą, turime imunitetą ir mokame išsisukti kebliose situacijose. Tradicinės technologijos, siekiant prevenciškai, nepažeidžiant įstatymų neutralizuoti „kitokį“ žmogų, visur vienodos, klasika nesikeičia nei pas mus, nei už Atlanto. Viskas labai paprasa: pirma puola, teisia, žemina, užgaulioja, valkioja per institucijas, paskui prie tavęs „prikabina“ per atstumą valdomus žmones, kurie stengiasi tave „grąžinti“ į normą per buitinį ar korporatyvinį lygmenį, o jei nepavyksta – nukreipti į lankas. Tikslas – kad tu nedatytum daugiau tai ką darai ir nebesiektum savo tikslų, nebevykdytum misijos. Pavyzdys iš mano karjeros: po to, kai 2009 metais sudalyvavau TV3 realybės šou „Ekstrasensų mūšis“, darbo kolektyvui buvo labai gėda ir kolegos susirinkime svarstė mano etiką. Žadėjau apie tas technologijas parašyti studiją. Tikrai tai padarysiu.

Žemė kaip sielų gaudyklė. I d.

Vienas svarbiausių šio laikotarpio dvasiniu ir visuomeniniu reiškinių – vadinamasis ATSKLEIDIMAS įgauna pagreitį. Žemės masteliu tai neišvengiamas procesas. Realiai, tai, kas buvo numatyta 2012 m. jau įvyko, Žemė ir žmonija pakylėta. Bet mes to nelabai jaučiame? Viskam reikia laiko. Šiais metais PAKYLĖJIMAS kaip niekad realus. Pokyčiai – kiekviename žingsnyje. Jų labai daug ir jie nenuspėjami. Tačiau jie be galo reikalingi, kad Žemė ir žmonija pereitų į naujų energijų lygmenį nebegrįžtamai.

Kabalos, senos pasaulio tvarkos puoselėtojai, kurie mano, kad tebevaldo žmoniją, nenori taip lengvai pasiduoti ir pastaruoju metu pakylėjimo užgesinimui metė milžiniškus resursus. Visuotiniam prabudimui kuriamos kliūtys viena po kitos. Todėl susidūrėme su rimtais iššūkiais. Ypač Lietuvoje. Per paskutinius metus stipriai nukentėjo ir šių eilučių autorius. Vyksta visuotinis išsivadavimo karas. Karas už visišką žmonijos laisvę. Ir ATSKLEIDIMAS yra tas ginklas, kuris siekiantiems permainų ir priimantiems jas – kol kas yra svarbiausiais. Kaip ir kiekviename kare yra metas pulti, yra metas atsitraukti pergrupuoti pajėgas ir išsigydyti žaizdas. Dabar pribrendo lemiamo mūšio etapas, o fronto linija nusidriekusi kiekvieno žmogaus viduje. Ji nematoma, tačiau kova vyksta dėl kiekvieno milimetro.

Pagrindinis kovos laukas – Žemė, ginklai - paslapčių atskleidimas, žinių, kurios buvo ir yra slepiamos nuo visuomenės viešinimas. Tikslas – laisvė, visiška žmonijos laisvė. Mokytojai, insaideriai, įdomių patirčių lūdininkai ir šiaip geros valios žmonės kalba drąsiai apie tai, kas dar vakar buvo užrakinta po 9 spynomis, apie ką anksčiau (ir dabar) net pagalvoti būdavo baisu. Ir tai plečia sąmonę, keičia visos žmonijos morfogeninį lauką. Jei vakar paslaptys buvo prieinamos tik mažam išminčių ratui, tai šiandien apie tai žino milijonai. O tie, kurie vakar dar nieko nežinojo ir nesuprato kas vyksta, šiandien mokosi pagreitintais tempais.

ATSKLEIDIMO darbą Lietuvoje dirbu jau daugiau kaip15 metų. Buvau vienas pirmųjų Lietuvoje, kuris pralaužė ledus šiame fronte. Ir dabar atėjo finišo tiesioji. Tikslas – visiška laisvė. Laisvė kiekviename žingsnyje, kiekviename gyvenimo centimetre nuo iliuzijų ir nežinojimo, nuo neteisybės, manipuliacijų, nuo to, kas vyksta už mūsų nugarų, nuo bet kokios vergovės formos. Laisvė nuo iliuzijų, nuo kompiuterinės hologramos, mikročipų, dirbtinos tikrovės, kurią matome prieš savo akis.

Leninas mus mokė ją suvokti kaip nuo mūsų valios nepriklausomą objektyvią realybę. Šiandien mokslas pripažįsta, kad tai pati didžiausia apgaulė, ką senovės Rytų tradicijos vadino maja. Kai kurie tyrėjai tai vadina visuotiniu sapnu arba masine hipnoze. Ir šis reiškinys turi gilias dvasines šaknis. Daug laiko skyriau tam, kad jas išrauti. Pirmiausia savyje. Pirma rašiau straipsnius „Kvantinėje magijoje“ bei žurnaluose, paskui rengiau seminarus. Dabar atėjo metas naujiems darbams, nors pavojų ATSKLEIDIMO darbui, lyginant su tuo kas buvo apie 2012 metus yra 10 kartų daugiau. Pamažu einama prie visiškos cenzūros. Tai natūralus kabalos atsakas į pakylėtas vibracijas. Viešoji erdvė bent jau Lietuvoje kruopščiai išravėta nuo bet kokios informacijos, kuri gali nuvesti visuomenę tiesos link. Kaunamasi dėl kiekvieno individo smegenų. Neparankūs sistemai žmonės fiziškai ir dvasiškai naikinami ir luošinami. Dalis ieškančiųjų pradėjo bijoti arba yra įspraudžiami į nesibaigiančių asmeninių problemų verpetus. Tokias, dėmesio nukreipimo technologijas esu išstudijavęs detaliai ir artimiausiu metu apie tai bus parašyta analitinė studija su faktais ir konkrečiais pavyzdžiais.

Bet mes vis viena eisime toliau.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija